Bandymas gyvenime kliautis jausmais, o ne protu.
Pasakodami žmonės mėgina susigrąžinti laiką... Juk kiekvienam mūsų šioje žemėje tenka plotelis, apšviestas saulės, pilnas žiemų ir vasarų, bet mes džiaugdamiesi nė nepagalvojame, kad jų neteksime, sako „Baltųjų stulpų“ herojus Vygandas. Jau artėdamas prie gyvenimo kelio pabaigos jis atsitiktinai sutinka jauną žurnalistą Darių. Gal šiam pravers seno žmogaus istorija? Ir gal tas laikas dar nemiręs, o gal nemiršta niekados, nes išminčiai sako, kad mirtis tolygu gyvenimui...
„Jaunystėje susikuriame kilniausius siekius, piešdami ateitį palankiausiomis spalvomis, nė nepagalvojame, kad mus gali ištikti tos pačios išorinės ir vidinės kliūtys, su kuriomis susiduria einantieji arba nuėjusieji prieš mus.
Panašiai gyvenimo kelią rinkosi ir Vygandas, vildamasis pranokti bendrakeleivius, gyventi kitaip negu jie: būsiu doresnis, ištikimesnis tiesai, bendraudamas su žmonėmis, labiau pasikliausiu jausmais, o ne protu. Jis nė nesapnavo, kad peržengęs gyvenimo pusiaują ir atsigręžęs atgal, pakelėse išvys savo bei kitų rankomis sunaikintų svajonėse kilusių laimės bokštų griuvėsius. Štai dabar jis jau žinotų, kaip reikia gyventi kitaip – vienintelė sąlyga, kad išsipildytų „Fauste“ ištarti J. W. Goethe’s žodžiai:
O, padaryk, kad man vėl grįžtų laikas,
Kai visas aš dar ateity buvau…“
Eugenijus Ignatavičius