Knygyne paskubomis ieškojau kažko, ką galėčiau perskaityti per penktadienio pusdienį – nestoros, bet ryškios knygelės. Ant „Banker Hilio svajonių“ nugarėlės pamačiau, kad Johnas Fante buvo Charleso Bukowski įkvėpėjas. Žinau, kad ne visi mėgsta Bukowski. Vieni jo vėmaluose randa romantiką, o kiti mato tik vėmalus, ir nieko čia nepadarysi. Bet jeigu jums nepatiko Bukowski, dar nereiškia, kad nepatiks Fante.

Apie šitą autorių nieko nežinojau. Kažkur buvau mačiusi pavardę, o gal man tik prisisapnavo. Pagaliau jį atradusi prisiminiau tokią istoriją.

2015 m. klydinėjau po Liverpulį. Buvo saulėtas penktadienio rytas. Aikštėje pamačiau būrelį žmonių ir žurnalistus su TV kameromis. Jie stovėjo apspitę mėlynu brezentu uždengtą skulptūrą. Priėjau prie draugiško veido senuko paklausti, kas čia vyksta.
„Nežinai? Tuoj atidengs „The Beatles“ skulptūrą!“
Aš, aišku, nežinojau. Senukas buvo neįtikėtinai gerai informuotas – papasakojo man, kas ir kaip. Tada prie mūsų priėjo simpatiška dama. Kokį pusvalandį trise šnekučiavomės iš esmės apie orą. Kai prasidėjo ceremonija, dama nukulniavo sakyti kalbos. Senukas kumštelėjo man į petį:
„Tu turbūt nežinai, kas mes tokie?“
„Atsiprašau, bet ne.“
„Aš esu „The Beatles“ vadybininkas, o ji – Johno Lennono sesuo Julia Baird.“
Net nesugalvojau nusifotografuoti – tokia keista man buvo ta akimirka.

Panašus jausmas apėmė, kai grįžusi namo paguglinau Johną Fante – kažkas iki skausmo žinomo, ko, atrodo, aš vienintelė nežinojau. Italų kilmės amerikietis iš Kolorado 1929 m. atvyko į Los Andželą tapti garsiu rašytoju. Rašė kino scenarijus, apsakymus ir romanus. Fante iš tikrųjų tapo garsiu rašytoju, bet tik sulaukęs garbaus amžiaus, kai jo tekstus bibliotekoje atrado Bukowski ir pasiūlė savo leidėjui juos iš naujo išleisti. Tada jau populiarus autorius, Bukowski ant knygos „Paklausk dulkių” nugarėlės parašė: „Fante buvo mano Dievas.”

„Banker Hilio svajonės“ – paskutinė autoriaus knyga. Fante sunkiai sirgo diabetu, jau buvo aklas ir amputuotomis kojomis. Tekstą jis padiktavo žmonai. Pagrindinis romano herojus Arturas Bandinis dirba padavėju Los Andželo Banker Hilio rajone. Jam šiaip ne taip pavyksta prasimušti į Holivudą, kur rašo pirmąjį savo scenarijų. O Holivude, kaip žinia, pilna niekšelių, tuščiagarbių turtuolių ir pasipūtusių dendžių. Holivude daug kas blizga paviršiuje, o viduje randi dvokiantį puvėką, bet Bandiniui vis tiek to Holivudo norisi, kad ir kaip ten jam nesisektų.

Arturo Bandinis – tai Fante alter ego, kaip Bukowski buvo Henris Činaskis. Istorijos apie Bandinį išsidriekusios net per keturis romanus, bet visi sako, kad galima skaityti bet kurį iš jų ir viskas bus aišku. Bandinis – jautresnis personažas nei Činaskis. Ne toks šlykštus ir ciniškas, bet šmaikštus ir akiplėšiškas, jeigu to reikia. Bandinis yra itin panašus į tikrą žmogų, kuriam kartais pristinga drąsos, kartais – sumanumo, o kartais jis viską padaro gerai, bet kažkodėl vis tiek nesiseka.

Gal kai kam tai bus tik dar viena istorija apie nevykėlį rašytoją kraujuojančia širdimi, kuris dargi beviltiškai įsimylėjęs vyresnę moterį. Kiekvienas rašantis žmogus galėtų parašyti knygą apie tai, kaip sunku rašyti knygas – gal todėl man tokios artimos Bandinio kančios?

Fante sakiniai trumpi ir tiesūs. Dialogai šmaikštūs. Istorija plika kaip kaulas, ištrauktas iš pernakt virto sultinio – nė vieno nereikalingo žodžio. Šita knyga tikrai nebus intelektinis iššūkis, nebus ir ta, kuri pakeis gyvenimą. Tai yra knyga, su kuria tiesiog gera būti.

„Banker Hilio svajonės“ ir kiti Fante tekstai turėtų patikti, jei patiko serialas „Reklamos vilkai“, filmai „Adaptacija“ ir „Vieną kartą Holivude“. Žodžiu, patiks tiems, kurie senų laikų Holivudo intrigose ir girtuoklystėse vis dar mato ne vėmalus, o romantiką. O tų vėmalų, palyginti su Bukowski, čia beveik ir nėra.