Einu žemyn į baseiną. Mieliau renkuosi plaukimą nei vaikščiojimą. Nuplauksiu savo du šimtus metrų, užsibrėžtą atstumą, ir klausysiuosi vandens burbuliavimo ausyse. Burbuliavimas yra tam tikra muzikos forma, jei tik suderini dažnį su smegenimis. Muzikos forma gali būti ir besileidžiančių lėktuvų gaudesys, ir traukinių bildėjimas. Noriu pasakyti, kad įvairūs miesto garsai man patinka. Automobilių burzgimas, pypsėjimas, žoliapjovės, pneumatiniai kūjai, plokštuminiai tanktuvai – tai muzika. Galima sakyti, aš tiesiog iš to išaugau, aš miesto vaikas. Grįžęs iš baseino vėl klausausi pokalbių, ginčų, šūksnių ir keiksmų iš statybininkų pusės. Priskyriau juos prie miesto muzikos. Jie dabar sukelia tik šypseną mano lūpose. Darau dar vieną kavos. Kapsulės specialiame stove, pienas po ranka, kavos aparatas, pieno plakiklis – ir laimė tobula. Taip paprasta ir taip gera. Tokių tobulų derinių gyvenime pasitaiko labai retai. Kavos klausimu su moterimi sutariame, tik ji vietoje normalaus pieno naudoja baltą avižų gėrimą. Atrodo labai panašiai, taigi pas mus viskas gerai. Būna, kad dėl kavos žmonių santykiai apsiverčia aukštyn kojomis. Jei partneris staiga pradeda nekęsti kavos, tada galas, nes kava nėra tik gėrimas, tai visas pasaulis, kuriuo daliniesi.