Romanas apie muziką, šokį ir beprotišką meilę.
Šio neįprasto romano herojai – ekstravagantiška, visas „normalumo“ ribas laužanti, bet akivaizdžiai laiminga pora, žengianti per gyvenimą šokio ritmu, besiklausydama Ninos Simone „Pono Bodžanglio“. Jų meilė magiška, svaiginanti, o jų gyvenimas – lyg nesibaigianti šventė. Jų namuose vietos, rodos, yra tik malonumui, fantazijoms, draugams. Jie nebesirūpina darbu, nepaiso jiems siunčiamų sąskaitų, kurios kaupiasi šūsnimis, nekreipia dėmesio į išorinį pasaulį, susikūrę sau nuostabią asmeninę palaimą.
Šios šeimos motina – visa galva pasinėrusi į poeziją. Tačiau vieną dieną ji žengia per toli. Tėvas su sūnumi daro viską, kad išvengtų to, kas neišvengiama, jie trokšta, kad šventė tęstųsi, deja, negailestinga tikrovė parodo savo nagus.
Romano pavadinimas – aliuzija į S. Becketto „Belaukiant Godo“, jis kalba apie bergždžias pastangas sulaukti amžinos meilės ir palaimos. Herojai laukia tik kitos dainos, kad galėtų plaukti per šokių salę, kuria pavertė savo erdvų butą. Jie tartum ilgisi prarasto rojaus.
Prieš sukurdamas šį romaną Olivier Bourdeaut patyrė nesėkmę, rodos, visose gyvenimo srityse. Jį išmetė iš mokyklos, jis nesėkmingai dirbo įvairius atsitiktinius darbus, vėliau tapo bedarbiu. O sulaukęs 35-erių tėvų namuose per septynias savaites parašė kūrinį, kuris tapo bestseleriu ne tik Prancūzijoje, bet ir buvo išleistas 36 užsienio šalyse. Tai fenomenalus sėkmės atvejis – romanas Prancūzijoje apdovanotas net trimis prestižinėmis premijomis, o jo autorius, kaip paaiškėjo, nuo vaikystės buvo disleksikas – kaip ir knygos herojus berniukas painiodavo raides ir skaičius.