pagalvojau, kad viską 

jau parašiau, nors nė žodžio 

nežinojau apie tave, ir tada supratau, kad laikas

šitam atminties kambary išgriauti nešančią sieną

išversti tą menką konstrukciją, laikančią žmogų ar tvartą

lūkesčius jūsų ir mano, palengva slopstančius 

kiek besiraityčiau 

pagalvojau – laikas sustoti, nes viskas

kas rodės reikšminga, išsprūdo prirėmus prie sienos

tada pasirodė – štai, pagaliau, kaip ir laikas

nieko nereiškiu, kiek savęs begailėčiau 

tada pasigirdo, kad Gariūnuose, kažkur 

prie sienos, brangiai superka pelenus, todėl deginom

tėvų nuotraukas už tvarto, kol sukūrenom 

ir tvartą, liko tik siena, laikanti tuštumą 

tada, susipylę į kibirus, išvežėm viską parduoti, o tada 

sužinojome, kad kažkur prie sienos nėra jokios sienos

kad mūsų pelenų net dykai niekas neima

sudegę tėvų veidai tebejuosta ant pirštų 

ir ėjome atgal į autobusą, dulkėjo 

neuždengti pelenai, semiu juos dabar ir barstau

šitoj amžinoj bendraty ant nesančios sienos griuvėsių 

„Bendratis“ – trečioji jaunesniosios kartos poeto Mindaugo Nastaravičiaus (g. 1984) knyga. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Dėmėtų akių“ (2010) įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. Antroji knyga – „Mo“ (2014) – autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją, rinkinys pateko į Metų knygos rinkimų penketuką ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. M. Nastaravičius taip pat rašo pjeses, bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos teatrais. 2015-aisiais už dramaturgiją jis apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

„Ateina laikas, kai supranti, kad esi ir sūnus, ir tėvas, kad nuo šiol žiūri abiem kryptimis, ir abi jos svarbios, nors tau nepavaldžios. Tai šios istorijos dramatizmas ir jėga.“ 

– rašytojas Sigitas Parulskis