Labai įtraukianti istorija

Antra autorės skaityta knyga. Labai lengvai skaitosi ir stebėtina, bet visai įtraukianti. Įdomūs personažai, gerai išrutuliotas siužetas su tikrai neprasta pabaiga.

Antra autorės skaityta knyga. Labai lengvai skaitosi ir stebėtina, bet visai įtraukianti. Įdomūs personažai, gerai išrutuliotas siužetas su tikrai neprasta pabaiga.

Nebloga knyga,bet truko pabaigos

Man kaip tik labai patiko. Jis nėra sunkus, labai įtraukiantis, suprantamas. Veikėjai labai saviti, įdomūs, o Erkis Jorma ir jo elgesys, mąstysena mane labai sudomino, piktino, bet ir savotiškai kėlė susižavėjimą. Galbūt dėl kūrinio psichologizmo ir "personažų mąstysenos, jų neadekvataus elgesio priežasčių ar nusikalsti skatinančių motyvų" man ši knyga ir patiko, o besitikintiems įprasto detektyvo gali tekti ir nusivilti, tačiau vistiek siūlau ją paskaityti.

sakyciau lengvas,per daug lengvas turinys.labiau tiktu serjai''beveik suauge''.tikrai nepasakyciau WOW

Šio romano istorija įsisuka, kai atokioje trobelėje nužudoma vieniša moteris. Netrukus įvykdomas dar vienas nusikaltimas – apiplėšiamas bankas. Netrukus ima aiškėti, kad šie nusikaltimai gali būti tarpusavyje susiję. Ėtaigiai kuriami psichologiniai veikėjų portretai, netikėtos siužeto gijos - visa tai galima rasti šiame detektyve.

Truputis statistikos. „Bijantis vilko“ - trečiasis Norvegijos detektyvų karaliene tituluojamos rašytojos Karin Fossum romanas išleistas 1997 metais ir antrasis jos kūrinys lietuvių kalba pasirodęs 2012-aisiais. Ir nors antrasis jos romanas „Neatsigręžk“ dienos šviesą išvydo 1996 metais, lietuvių skaitytojai pirmą kartą su šios rašytojos kūryba galėjo susipažinti tik 2011-aisiais. Knyga sulaukė ne tik kritikų ir skaitytojų, bet ir kinematografininkų dėmesio, tad 2007 m. šio kūrinio motyvais italų režisierius Andrea Molaioli sukūrė kino filmą „Mergina prie ežero“ („La ragazza del lago“). Ir nors rašytoja parašė kelis poezijos ir apsakymų rinkinius bei išleido keletą atskirų grožinės literatūros kūrinių, labiausiai Karin Fossum išgarsėjo detektyvinių romanų apie vyriausiąjį policijos inspektorių Konradą Sejerį kriminaline serija, kuri buvo išversta į 25-ias kalbas ir apdovanota keletu garbingų literatūrinių premijų. 1995 m. pasirodė jos pirmasis detektyvinis romanas „Evos akis“ („Evas øye“), kuriame skaitytojai pirmą kartą susitiko su policijos inspektoriumi Konradu Sejeriu. Knyga skirta mirusio rašytojos tėvo atminimui patiko skaitytojamas ir taip gimė garsioji policijos inspektoriaus Konrado Sejerio detektyvinė serija. Beje, norvegų kalboje žodis „sejer“ reiškia „pergalę“. Visą seriją sudaro vienuolika romanų, o paskutinė šio ciklo knyga „Aš matau tamsoje“ („Jeg kan se i mørket“) buvo išleista 2011-tais metais. Romane „Bijantis vilko“ pasakojama gana paprasta istorija. Nuošaliame miško vienkiemyje kauptuku į galvą nužudoma septyniasdešimtmetė sodybos savininkė Haldisė Horn. Šią kraupią žinią vietos bendruomenės policijos pareigūnui Robertui Gurvinui uždusęs ir susijaudinęs praneša dvylikametis Gutebakeno berniukų pataisos namų auklėtinis Kanikas Snelingenas. Slankiodamas po mišką ir šaudydamas iš lanko į varnas jis atsitiktinai užsuko į Haldisės sodybą, kur ir surado nužudytos moters kūną. Greitai randamas ir įtariamasis. Tai vietinis keistuolis, Švyturio psichiatrijos ligoninės pacientas Erkis Jorma, tądien pabėgęs iš psichiatrijos ligoninės ir pastebėtas netoli įvykio vietos. Į Erkio paieškas įsitraukia ir vyriausiasis policijos inspektorius Konradas Sejeris bei jo kolega Jakobas Skarė. Tačiau beveik tuo pat metu mieste įvykdomas ir kitas skandalingas nusikaltimas. Vidurį baltos dienos į vietos banko „Fokus“ patalpas įsiveržia ginkluotas ir kaukėtas užpuolikas ir pagrobęs nemenką pinigų sumą bei paėmęs įkaitą greitai dingsta nežinoma kryptimi. Ir nors iš pažiūros šie nusikaltimai tarpusavyje neturi nieko bendra, tačiau peržvelgę banko filmuotą medžiagą policijos tyrėjai nusprendžia juos sujungti į vieną bylą. Jie supranta, kad veikti reikia nepaprastai greitai ir operatyviai, nes realus pavojus iškilo ne tik pagrobtam įkaitui, bet ir pačiam…banko plėšikui… Kuo šis Karin Fossum romanas išsiskiria iš kitų, panašaus pobūdžio kūrinių? Visų pirma – prioritetų paskirstymu. Savo detektyviniuose romanuose autorė dažnai nukrypsta nuo pagrindinės, klasikiniam detektyvui būdingos siužetinės linijos, kad kuo patraukliau ir įtaigiau atskleistų pagrindinio herojaus vaidmenį savo pasakojamoje istorijoje. Rašytoja sąmoningai atsisako tradicinės ir įprastos, dažnai tik kriminaliniams romanams būdingos struktūros, norėdama kuo labiau atkreipti skaitytojų dėmesį į kiekvieno herojaus individualų vystymąsi, jo mąstymo ir veiklos būdus. Antra. Karin Fossum romanai pasižymi nebūdingu detektyvams ar trileriams literatūriniu teksto apdorojimu ir atitinka pačius aukščiausius kūrybinius kriterijus. Netgi pati Karin mano, jog ji labiau rašytoja, nei detektyvinių romanų autorė. Ir trečia – psichologizmu. Negalima teigti, kad tai vien psichologinis detektyvas, tačiau psichologizmo jame yra gana nemažai. Autorei ne itin rūpi patys nusikaltimai ar jų tyrimo eiga. Ją labiau domina nusikaltėlių ir aukų, tyrėjų ir liudininkų bei antraeilių personažų mąstysena, jų neadekvataus elgesio priežastys ar nusikalsti skatinantys motyvai. Tam į pagalbą ji pasitelkia prieštaringai vertinamus, bet įsimintinus personažus. Štai kad ir pagrindinis kūrinio herojus, policijos inspektorius Konradas Sejeris. Tai tipiškas norvegų policininkas: rimtas, susikaupęs, truputį drovus bei kupinas nevilties. Gyvenimo netikėtumus jis pasitinka atviru ir imliu protu bei pasižymi puikiu loginiu mąstymu. Tai atsargus, bet smalsus žmogus. Šiek tiek senamadiškas ir bijantis permainų bei naujų nepažįstamų formų. Jam patinka, kai „viskas atrodo taip kaip priklauso“, tad puikiai suprantamas ir jo noras, kad viskas liktų taip kaip buvę. Visose situacijose jis elgiasi itin atsargiai, numatydamas kelis ėjimus į priekį. Ir nors herojus rūko, tačiau nepiktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Autorė nepasinaudojo įprastu detektyvinėje literatūroje „pavargusio“ detektyvo šablonu, kuris vienatvės skausmą malšina alkoholiu, kenčia nuo standartinės vidurio amžiaus krizės, nesutaria su likimo drauge bei savo viršininku, todėl kurdama Konrado Sejerio personažą rašytoja įsivaizdavo jį kaip senamadišką herojų, panašų į jos vaikystėje susikurto vyriškio idealą. Tačiau bene pats įdomiausias bei įsimintiniausias šio romano herojus yra psichinės ligos kamuojamas Erkis Jorma, žmogus į ligoninę „uždarytas prieš savo valią, remiantis penktu paragrafu“. Tai dvidešimt ketverių metų siaurais pečiais ir plačiais klubais bei erzinančia moteriška eisena „apdovanotas“ vyras. Mažai valgantis (nes niekaip neapsisprendžiantis ką valgyti) vos 60 kilogramų sveriantis vietos keistuolis. Pavojingas sau ir galimai kitiems. Kone mitinė būtybė, apie kurią sklando daug pasakojimų ir kuria tėvai gąsdina savo vaikus, kad vakare pastarieji grįžtų namo. Nes kai aplinkui nutinka kas nors bloga, paprastai apkaltinamas Erkis. Net jei jis tiesiogiai už nieką ir neatsakingas, rodos, kad vien savo buvimu jis prisišaukia kaltę. Erkis lyg „sugadinta prekė“ klajoja iš vienos vietos į kitą ir „sklando tarsi blogas ženklas, lyg juodas paukštis pasakose, pranašaujantis mirtį“. Tačiau Erkis nėra toks paprastas, koks atrodo. Nors jo galvoje griaudėja būgnai ir dūdmaišiai, o paslaptingas Nestoras ir… aptriušęs paltas nurodinėja ką jis turįs daryti, Erkis už visus jaučiasi žymiai viršesnis. Gyvendamas savame pasaulyje ir vadovaudamasis savais įstatymais, jis jaučiasi pačiu tikriausiu savo susikurtos visatos valdovu. Daugumai skaitytojų gali kilti pagrįstas klausimas, kaip autorei pavyko taip įtaigiai sukurti psichinės ligos kamuojamą pagrindinio herojaus paveikslą? Jo išvaizdą, eiseną, mimiką, savotišką mastymo būdą? Atsakymas gana paprastas. Prieš tapdama profesionalia rašytoja Karin Fossum išbandė begalę profesijų: pardavinėjo batus ir drabužius, dirbo taksi vairuotoja, aukle slaugos namuose bei medicinos seserimi psichiatrijos ligoninėje ir narkomanų reabilitacijos centre. Būtent subtili psichologinė analizė ir daugumos jos sukurtų herojų veiksmų potekstė, daugeliu atvejų remiasi jos profesine patirtimi, įgyta dirbant psichiatrijos ligoninėje, o įdėmi ligonių stebėsena, jai suteikė neįkainojamą galimybę pažinti tiek šviesiąsias, tiek ir tamsiąsias ligonių mąstysenos puses. Puikus, spalvingas, subtilia psichologine įžvalga persmelktas romanas, alsuojantis nerimastinga, melancholiška laukimo nuotaika. Nepakartojama kelionė klaidžiais pamišusio žmogaus pasąmonės užkaboriais, su šviesia pradžia ir tamsia pabaiga. Viltinga istorija apie gyvenimą ir mirtį, kuri kaip amžina ir nekintanti taisyklė visada mus užklumpa nelaiku, netikėtai ir nevietoje… „Ištikrųjų mes nebijome mirti. Labiausiai mes bijome būti pamiršti. Nors mes puikiai žinome, kad laikui bėgant prisiminimai apie mus palaipsniui nugrims į užmarštį, daugeliui mūsų tokia perspektyva yra nepriimtina. Praėjus metams, net menkutis prisiminimų blyksnis apie mus virs nepageidaujamu svečiu artimųjų mintyse. Vieni išvalys namus ir sutvarkys mirusiojo daiktus, kiti išmes juos į šiukšlyną ir greitai viską pamirš. Mes žymiai lengviau paliktume šią ašarų pakalnę jeigu žinotume, kad kiekvieną vakarą kažkas uždegs mums žvakę, trumpam prisės ir kelias sekundes pagalvos apie mus. Tačiau niekas neuždegs žvakės mums. Ir kodėl kažkas turėtų tai daryti?“ Karin Fossum „Kai velnias laiko žvakę“ (1998)