Marcelijus Martinaitis



Marcelijus Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje (Raseinių rajone), o mirė 2013 m. balandžio 5 d. Vilniuje. Jis buvo poetas, esė kūrėjas ir vienas ryškiausių Lietuvos kultūros balsų, savo kūryba formavęs modernios lietuvių literatūros tapatybę.
Baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete, Martinaitis dirbo redaktoriumi, žurnalistu, o vėliau – literatūros dėstytoju. Jo kūryboje glaudžiai susipina tautosaka, mitologinis mąstymas ir šiuolaikinės visuomenės refleksijos. Jis gebėjo archajišką žvilgsnį į pasaulį perteikti šiuolaikine kalba, kurioje juntama tiek poetinė įtampa, tiek subtili ironija.
Vienas žymiausių Martinaičio kūrinių – poezijos rinkinys „Kukučio baladės“. Per keistą, groteskišką personažą Kukutį autorius įtaigiai kalba apie tikrovės absurdą, socialinius suvaržymus ir vidinę žmogaus laisvę. Kukutis tapo ne tik literatūriniu simboliu, bet ir plačiai atpažįstamu kultūriniu ženklu, perteikiančiu autentišką lietuviško mąstymo ir žodžio dvasią.
Be poezijos, Martinaitis rašė esė, dienoraščius, atsiminimus. Knygoje „Gyvenimas į praeitį. Prisiminimų atšvaitai“ autorius dalijasi jautriais prisiminimais apie savo gyvenimo kelią ir laikmečio dvasią. „Iki Sąjūdžio ir po jo“ – tai asmeniškas, iš vidaus išgyventas pasakojimas apie istorinį virsmą – nuo sovietinės santvarkos iki nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. O „Pats sau nepažįstamas“ – tai apmąstymų kupina, filosofiškai jautri knyga, kurioje poetas kalbasi su savimi ir skaitytoju apie laiką, būtį ir kalbos prigimtį.
Martinaitis taip pat vertė Pablo Neruda, Tomas Tranströmer ir kitus autorius, plėsdamas lietuvių skaitytojų literatūrinį akiratį. 1989 m. buvo išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, aktyviai dalyvavo Sąjūdyje. Už kūrybą ir kultūrinę veiklą jam 1998 m. skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Marcelijaus Martinaičio kūryba išlieka nepaprastai aktuali – jo tekstuose susilieja asmeniškumas ir kolektyvinė atmintis, kalba tampa ir vidinio atsivėrimo, ir tautinio orumo išraiška.