Rimvydas Laužikas, gimęs 1971 m. rugpjūčio 9 d. Trakuose, yra Lietuvos paveldo komunikacijos tyrinėtojas, istorikas ir archeologas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius bei UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo Tarpvyriausybinio komiteto Vertinimo komisijos narys.

Rimvydas Laužikas domisi ir tyrinėja platų mokslinių sričių spektrą, įskaitant paveldo komunikaciją, skaitmeninę archeologiją, gastronomijos istoriją bei tapatumus. Baigęs Joniškėlio vidurinę mokyklą ir Vilniaus respublikinę sporto mokyklą – internatą, Rimvydas tęsė savo studijas istorijos srityje Vilniaus pedagoginiame universitete, kur įgijo bakalauro, o vėliau ir magistro laipsnius.

Rimvydas yra žinomas kaip vienas pirmųjų, kuris sistemiškai tyrinėjo istorinę lietuvių virtuvę ir šiuolaikinius gastronominius tapatumus. Jo darbai šia tema yra publikuoti moksliniuose straipsniuose ir knygose.

Laužikas yra parašęs knygą „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje“ kurioje kviečia į kulinarinę kelionę po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, atskleisdama turtingą ir įvairią mūsų protėvių virtuvę. Knygoje taip pat pateikiama 60 autentiškų XVII–XVIII a. receptų. Taip pat, neseniai, kaip bendraautorius Rimvydas kartu su kolegomis sukūrė knygą „Senojo Vilniaus skoniai“. Joje kviečiama atrasti Vilniaus istoriją per gastronomiją, pristatant autentiškus receptus ir pasakojimus apie daugiakultūrį sostinės paveldą, taip pažymint 700-ąjį miesto gimtadienį.

Nuo 1997 m. iki 2009 m. Rimvydas vykdė edukacinius archeologijos projektus jaunimui, o nuo 2010 m. šiuos projektus vykdo VšĮ „Kultūros paveldo akademija“. Taip pat jis dalyvavo mokslo populiarinimo leidiniuose, kuriuose aprašyti svarbiausi Europos ir Lietuvos įvykiai, jų chronologija, bei pateikta Europos kultūros istorijos problema. Jis taip pat yra vienas iš bendraautorių istorijos mokomosios literatūros vadovėlių, taip pat prisidėjo prie įvairių istorijos pratybų rengimo.

Rimvydas buvo apdovanotas Nacionalinės pažangos premija 2009 m. už Dubingių piliavietės ir Radvilų kapavietės kompleksinius tyrimus (2003–2009 m.), atliktus tyrimų sklaidą visuomenei ir kolektyvinę mokslinę monografiją „Radvilų tėvonija Dubingiuose“.