Vanda Juknaitė
Vanda Juknaitė gimė 1949 m., Lietuvoje. Ji – viena ryškiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjų, prozininkė, dramaturgė, eseistė, žinoma dėl savo jautraus ir empatiško žvilgsnio į žmogų, ypač tuos, kurie visuomenėje dažnai lieka nepastebėti ar nutylėti.
Vilniaus universitete baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas, Vanda Juknaitė ilgą laiką dėstė pedagogiką, o vėliau dirbo su socialinėje atskirtyje atsidūrusiais vaikais – benamiais, turinčiais negalią ar patyrusiais smurtą. Ši veikla tapo neatsiejama jos kūrybos dalimi – išgyvenimai, girdėti balsai ir nepatogios, bet būtinos temos tapo esminiais jos tekstų leitmotyvais.
Vandos Juknaitės knygos dažnai atveria duris į tuos pasaulius, kurių daugelis vengia – jos pasakoja apie socialinę atskirtį, vaikystės skausmus ir gebėjimą išlikti žmogumi net tamsiausiose gyvenimo situacijose.
Svarbiausi kūriniai ir įvertinimai:
- „Šermenys“ – romanas apie moterų likimus tremties fone. Apdovanota Juozo Paukštelio ir Žemaitės literatūrinėmis premijomis.
- „Išsiduosi. Balsu“ – esė ir pokalbių knyga apie žmogaus vidinius išgyvenimus ir pokyčius po nepriklausomybės. Įvertinta G. Petkevičaitės‑Bitės literatūrine premija.
- „Tariamas iš tamsos“ – interviu su vaikais, gyvenusiais globos namuose, gatvėje ar išgyvenusiais smurtą. Sulaukė plataus kritikos ir skaitytojų dėmesio dėl savo autentiškumo ir jautrumo.
- „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ – autobiografinė apysaka apie kūną, ligą, artumą ir gyvenimo trapumą. Viena ryškiausių jos vėlyvosios kūrybos knygų.
Vanda Juknaitė yra pelniusi ir Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją bei LR Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Tai rašytoja, kuri nekuria iš patogumo – jos literatūra gimsta iš būtinybės kalbėti už tuos, kurių balsai dažnai lieka negirdimi.
