„Naujasis teatras neįmanomas be atkaklaus darbo suvokiant žmogaus fenomeną kaip tokį, t. y. neperformuluojant nauju lygiu klausimų, kuriuos sau kėlė pradinis antikinis teatras. Šiuo atveju pažinimo subjektas yra žmogaus „Aš“, jo įrankis – žmogaus psichika, o jo objektas – žmogaus Vidinis Pasaulis, įskaitant tą jo dalį, kuri yra tiesiogiai susijusi su išoriniu pasauliu.“

„Iki šiol neatsirado naujojo Hamleto, tačiau senojo „interpretacijų“ skaičius perkopia visas įmanomas ribas. Bet Hamletas – fenomenas, o jo „interpretavimas“ – tai konvejeris.“

„Senasis teatras pavargo nuo savęs ir neįstengė peržengti tūkstantmečių ribų. Teatras nebėra misterija – tai savotiška pramogos rūšis, o tokio teatro aktoriai tapo „padavėjais sielai“. Mes žiūrime spektaklį, plojame, žiovaujame, išeiname ir paprastai netrukus pamirštame, ką matėme.“

„Kyla klausimas, koks pagaliau teatras gali tapti naujosios eros teatru? Kaip išvengti to, apie ką kadaise kalbėjo Stanislavskis: „Labiausiai nekenčiu teatro teatre“?“

Tai tik keletas temų ir klausimų, kuriuos Oleksijus Arestovyčius pateikia savo knygoje „Cheirono abėcėlė“. Skaitytojas susipažins su improvizacijos (gyvojo) teatro ypatybėmis, suvoks, su kokiais iššūkiais susiduria improvizacijos teatro aktorius, taip pat gaus puikią progą ne tik paanalizuoti save, bet ir suprasti, koks yra ryšys tarp sąmonės ir pasąmonės, kokių „nesutarimų“ tarp jų kyla, kas yra kolektyvinė pasąmonė ir kodėl esame taip stipriai jos veikiami, kas yra mūsų vidinės subasmenybės ir kaip su jomis sąveikauti.