Kai pirmąkart teko šluostyti tėvui užpakalį, visaip įtikinėjau save, kad nieko čia tokio – juk valydavau ir savo sūnui? 

„Karmen, juk čia tas pats, nagi, Karmen, čia tavo tėvas, moterie, neužmiršk, kad tas žmogus šluostydavo užpakalį tau.“ 

Taip kartojau lyg drąsindama save, pritūpusi prie starto linijos, pasirengusi šokti ir bėgti. 

„Juk čia tas pats, Karmen. Tiesiog imk ir padaryk.“ 

Bet visgi ne. Ne tas pats. 

Jei Pedro Simónas būtų kepėjas, sakytume, kad jo raugas – tai šeimos santykiai. Iš pažiūros paprastas ir dažnas ingredientas, absoliučiai esminis literatūros istorijai. 

Už knygą Los ingratos (liet. Nedėkingieji), istoriją, sujaudinusią dešimtis tūkstančių skaitytojų, 2021 m. jis laimėjo premiją „Primavera“. Paskui, 2022 m., vėl palietė širdis romanu Los incomprendidos (liet. Nesuprastieji). Dar nespėjus atlėgti gniužului gerklėje, autorius pristato sudėtingiausią savo romaną, liudijantį, kaip šeimos nariams sudėtinga spręsti neišvengiamo senėjimo ir mirties klausimus.