Vasaros vakarais sodą uždengdavo tirštas rūkas, medžiai tirpdavo piene, o maža mergaitė kopdavo kopėčiomis, atremtomis į obelį – ji norėjo pamatyti, kas gyvena ant to minkšto debesies. Bet kopėčios trumpos, aukštai neužlipsi – tik iki obels viršūnės, o ten dar ne dangus – ten baltas rūkas.

„Kai užaugsiu, nusipirksiu pačias aukščiausias kopėčias ir užlipsiu virš debesų“,- sakydavo sau mergaitė.

Ir vieną dieną ji užaugo.

Dabar ji buvo graži ir mylima moteris, gyveno baltame name prie miško, turėjo daug daiktų ir norų, bet savo svajonės nepamiršo.

Vieną vakarą jos namų kieme iškilo ilgos ilgiausios kopėčios, jos stebėsi aukštyn, pranyko debesyse. Moteris pasipuošė gražiausia suknele – juk ji keliauja į svajonių karalystę – ir ėmė kopti. Truputį baugu, ji dar niekada nebuvo taip aukštai, „nesidairyk žemyn, tvirtai laikykis, nieko nebijok“, ji labai jaudinosi – ką ten pamatys?

Balta migla tirštėjo, vos galėjo įžiūrėti savo rankas, darėsi vis tamsiau. „Gal grįžti, ką aš čia veikiu, kodėl taip rizikuoju, juk esu suaugusi moteris, elgiuosi neatsargiai, o jei nukrisiu?”

Bet ji nesustojo, migla pamažu ėmė šviesėti, lipti darėsi drąsiau, sugrįžo džiugus jaudulys – svajonė taip arti!

O kai užlipo – kas ten buvo? Ogi nieko.

Taip, žinau – tenai vaizdai tokie skausmingai gražūs, kad norisi tylėti ir klausytis, kaip debesų drambliai braukia vienas kito šonus, kaip prašvilpia krintanti žvaigždė, kaip paskutinis saulės spindulys įsminga į naktį. Bet daugiau ten nebuvo nieko.

„O kurgi pasakų rūmai ir rojaus sodai, kur vienaragiai ir vaivorykščių tiltai?“- sušuko moteris.

Niekas neatsakė.

Ji pastovėjo, kol sužvarbo, tada nusileido žemyn. Jau buvo naktis, visi sumigę, ji šmurkštelėjo po antklode, prisiglaudė prie šiltos vyro nugaros – kaip gera.

Bet užmigti negalėjo. „Kokie jausmai manyje? Džiaugsmas dėl išpildyto tikslo, ar nusivylimas dėl svajonės?“

Ji tyliai atsikėlė, pirštų galais nutipeno į dukters kambarį, prisėdo ant lovos krašto. Ilgai žiūrėjo į miegančią mergaitę:

– Visai tokia, kaip aš,- pagalvojo.- Tu mano debesų ganytoja, žvaigždžių skaičiuotoja. Vis klausinėji apie ilgesnes kopėčias, ir aš sakau, kad vieną dieną – būtinai. Bet tegu ta diena ateina dar negreitai. Tegu tenai virš debesų dar laksto tavo vienaragiai ir šviečia rūmų ugnys.”

O aš užlipsiu ant savo debesies dar ne vieną kartą – net jeigu ten ir nėra nieko.