Naujosios knygos „Deivė be diademos. Pokalbiai su portretais“ autorius Eugenijus Skerstonas išvaizdos kultūros aptarimą tęsia, esminį ir nuoširdų dėmesį skirdamas moterims. Užduotys iš dalies sutampa su kiek anksčiau aptartomis knygoje „Vyras ir veidrodis. Psichologinė dvikova“, bet šįkart autorius pasirinko neįprastą pokalbių su portretais formą. Pokalbių įvairovė apima vaizduotę, jausmus, žvilgsnį. Visi įmanomi jų deriniai sudaro prielaidas bendrauti su portretu netgi tada, kai pašnekovas tik įsivaizduojamas arba dailininko „pasufleruoto“ pavidalo. Pokalbiams pasirinkti daugiausia aliejinės tapybos darbai. Iš esmės moterų portretų reikšmė, kaip ir jų meninė vertė, vienu požiūriu beveik tokia pati: aukščiausiųjų jėgų valia Žemėje gyvenusios, tačiau dabar nebylios esybės – Eugenijaus Skerstono pašnekovės.

 

Moters portreto svarba vaizduojamojoje dailėje – išskirtinė. Daugybė įvairių laikotarpių dailininkų, įkvėpti moterų grožio, jas piešė ir tapė siekdami perteikti ne tik išskirtines fizines ir dvasines modelių savybes, bet ir menamą portretuojamosios santykį su to laiko išvaizdos, puošimosi kultūra.

 

Ypač daug dėmesio į portretą reikėtų atkreipti tyrinėjant kostiumo istoriją. Pagal portretuose matomus modelių apdarus (audinių faktūrą ir tekstūrą, sukirpimą, spalvingumą, kaklaskarių ir kaklaraiščių rišimo būdus bei dėvimus papuošalus, taip pat turimus aksesuarus) dabar labai tiksliai galime atkurti svarbią gyvensenos kultūros sritį – išvaizdos kultūrą, ypač vestimentarinę.