Simonas Jazavita – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikų Lietuvos istorijos ekspertas, Kauno muziejininkas. 

Apie istoriją, kaip ir apie politiką bei krepšinį, kiekvienas Marijos žemėje turi savo nuomonę. Per šeimos šventę užveskite kalbą apie Smetonos Lietuvą, Vytauto Didžiojo karūną arba apie partizanus – vargu ar grįšite prie kalbų apie orą.

Skaitytojo teismui – keliolika patraukliai suguldytų mitų, neretai klaidinančių net ir giliau istorija besidominčius: nuo senosios Lietuvos istorijos paslapčių iki SSRS okupacijos 1940 metais.

• Ar pagrįstai Vytautas vadinamas Didžiuoju?

• Ar Bonos Sforcos ir Barboros Radvilaitės konfliktas galėjo baigtis žmogžudyste?

• Ar 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija buvo naudinga Lietuvai?

• Ar Rusijos okupacijos metu įvestas spaudos draudimas įkvėpė tautinį judėjimą?

• Ar buvo galima išvengti Abiejų Tautų Respublikos skyrybų?

• Ar dabar gyventume kaip Žiemos kare didvyriškai atsilaikiusi Suomija?

„Užaugau su pasakojimais apie Palemono sūnų, įkūrusį mano gimtąjį Kauną, o einant Laisvės alėja pro Vytauto paminklą mama vis sakydavo, kad jis buvęs tikras Lietuvos karalius, tačiau Jogaila su lenkais iš pavydo ir baimės pavogę jo karūną…

Praeitis dažnai virsta pasakojimu, labiau susijusiu su šiandiena ir jos vertybėmis nei su tuo, kas kitados buvo. Tai nėra blogai, jei per mitologizuotą interpretacijų ūką vis dar įžvelgiame švyturius, leidžiančius pažinti praeities faktus, juos vertinti ir suprasti, kaip ir kodėl tie mitai radosi. Simonas savo skaitytojui būtent tokius švyturius ir suteikia – padedančius prasklaidyti praeitį gaubiančius ūkus ir nepasiklysti tarp klaidžių, uolingų krantų.“

Istorikė ir rašytoja Kristina Petrauskė