Kaip pasakoja autoriai, „nepelnytos teisės“ yra geriausias pavadinimas apibūdinti požiūriui, kai vaikai mano galį turėti, privalą turėti ir nusipelnę visko, ko tik užsimano, bei to, ką turi jų draugai – ir kad turi turėti tai dabar, be to, jiems nereikia to užsidirbti arba ką nors dėl to paaukoti. Jie mano turį teisę daryti ką panorėję, daryti tą patį, ką daro jų draugai, dabar ir nieko už tai nemokėti. Dėl šio nepelnytų teisių turėjimo jausmo vaikai tampa netvarkingi, neturi stimulo, nuobodžiauja, daro prastus pasirinkimus, jų norai turi būti patenkinami neatidėliojamai, jie nuolat reikalauja daugiau ir tampa priklausomi nuo įvairiausių dalykų (įskaitant ir priklausomybę nuo technologijų). Galbūt didžiausia nepelnytų teisių problema ta, kad tarpstant iliuzijoms nėra realių gyvenimo pasekmių ir apskritai jokios motyvacijos dirbti, kad ką nors gautum. Kas nors visada išgelbės, ištrauks iš bėdos, nupirks naują daiktą, išteisins, suteiks dar vieną progą, sumokės skolą ir įteiks tai, ko prašai.