Garsus kinų dramaturgas, kritikas, prozininkas ir dailininkas Gao Singdzianis (Gao Xingjian, g.1940) – pirmasis ir kol kas vienintelis kinas gavęs Nobelio premiją už literatūrą (2000).

1983 m. rašytojui buvo diagnozuotas vėlyvos stadijos plaučių vėžys. Tačiau po šešių savaičių atlikus pakartotinus tyrimus ši diagnozė buvo atšaukta. „Mirties nuosprendžio vykdymo“ atidėjimas, represyvi kultūrinė bei politinė aplinka ir nuolat juntama grėsmė atsidurti priverstinio darbo stovykloje paskatino G. Singdzianį pabėgti iš Pekino ir pradėti neįtikėtiną 15 000 kilometrų odisėją per nuošalius kalnus ir senovę menančius Sičuanio miškus pietvakarių Kinijoje. Ši epinė, atradimų kupina kelionė, papasakota talentingo menininko, virto pasaulinę šlovę pelniusiu romanu „Dvasios kalnas“.

„Dvasios kalnas“ – daugiasluoksnis, magiškas kūrinys. Dešimtį mėnesių trunka kelionė per Kinijos erdves ir istoriją, ieškant šventojo kalno. Žmogus ieško moters ir savojo „aš“, kalbasi su daugybe pasakotojų ir su savimi. Piligrimą lydi folkloro, kaimo senolių, budistų, šamanų patirtys. G. Singdzianis su neįprastu atvirumu, šmaikštumu ir susižavėjimu tyrinėja sudėtingus žmonių santykius, mėgina įminti „Aš ir Tu“ „Aš ir Kiti“ ryšių mįslę, duodamas visišką laisvę vaizduotei ir išplėsdamas individualumo suvokimo ribas.