Kūnas – tai sodas, kurio sodininkas mūsų valia

Nuostabi knyga „Du gyvenimai“ atskleidė, kaip vyksta pakylėti pokalbiai su Mokytoju. Priesakai, perduodami per tuos pokalbius, padeda žmonėms būti sąmoningiems savo gyvenimo kūrėjams, siekti savo aukštesnio Aš, suvokti savo paskirtį žemėje ir nešti pasauliui džiaugsmą bei gerovę. Jie moko proporcingai derinti širdies ir proto jėgas kasdieniuose reikaluose, be ko neįmanoma pasiekti vidinės harmonijos. Olga Obnorskaja (1892–1957 m.) – išskirtinių dvasinių savybių žmogus, poetė, dailininkė ir nepaprastai stipri mediumė. „Dvasios Mokytojo“ užrašė nuo 1936 metų iki pat mirties telepatiškai bendraudama su Mokytojais iš Rytų, tarp jų ir Didžiaisiais Mokytojais. M. ir K. Ch. Obnorskiai priklausė slaptam teosofų būreliui, kuris burdavosi jų namuose Leningrade. 1953 metais Olgą su vyru suėmė, surinko raštus ir knygas, apkaltino antivyriausybine veikla. Kadangi tyrimas vyko jau po Stalino mirties ir Berijos suėmimo, karininkui Obnorskiui savo erudicijos ir atminties pavyko apsiginti, bet visiškai išteisinti jie buvo tik 1957 metais. Olga tuo metu jau buvo pakirstos sveikatos ir iš anksto žinojo tikslią savo mirties datą. Paskutinė Mokytojo žinutė, kurią gavo 1956 m. gruodį, buvo tokia: „Neregima šviesa jos širdyje neužgesinama. <...> Šviesa! Šviesa! Šviesa! Štai ką jai palieku testamentu. Ar ji regės žemiškomis akimis tą džiaugsmą, kuris uždegtas prieš jos dvasines akis, – tai nėra svarbu.“ Olgos Obnorskajos testamentas – draugų ir pasekėjų ranka perrašinėti Mokytojo pamokymai, sugulę poetiška „Dvasios Mokytojo sodo“ forma.