„Nieko dabar taip netrokštu, kaip šviesesnio rytojaus vilties ir paskui jos įgyvendinimo.“

„Emilijos dienoraštis“ – autentiškas mokytojos dienoraštis, tik autorė niekada neįsivaizdavo, kad jis bus išspausdintas. Viskas prasideda 1942 metais, kai septyniolikmetė pradeda naujus mokslo metus Biržų gimnazijoje. Tikrovė negailestinga: išeina į karą klasiokai, artėja frontas, aplinkui sprogimai, baimė ir nerimas dėl ateities. Vėliau – baigiamieji egzaminai, istorijos-filologijos studijos Kaune, studentiški pasilinksminimai, Filologijos fakultetas perkeliamas į Vilnių... Ir štai Emilija – jau mokytoja neįvardyto miestelio mokykloje: dienoraštyje įrašai apie administracinius reikalus, švietimo skyriaus reikalavimus... Skaitytojas drauge lanko koncertus, teatrą, vertina atlikėjus, sklaido knygas, svarsto apie mokytojo profesiją, moters padėtį, mirties neišvengiamumą, mėgaujasi kelionių įspūdžiais ir stebisi „geležinės uždangos“ suvaržymais. Įrašuose – ir kasdienybė, ir nuolatinės grožio paieškos, meno alkis, ir daugelį metų puoselėjama meilė. Galiausiai į dienoraštį įsiveržia Sąjūdis, ir Emilijos akimis regime pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius. 

1942–2015. Visas gyvenimas prabėga pro akis. Nieko tikresnio ir labiau jaudinančio negali būti. 

Emilija atstovauja kartai žmonių, kurie patyrė Antrąjį pasaulinį karą, išgyveno sovietmetį, sulaukė Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės, – ir išsaugojo gebėjimą džiaugtis ir stebėtis gyvenimu. Jos dienoraštis – literatūrinis ir dokumentinis paminklas mūsų mamoms ir senelėms, vieno gyvenimo istorija.

Anot poeto Mindaugo Nastaravičiaus, visgi tai nėra mažmožių ar smagių nutikimų rinkinys. Tai knyga su paantrašte „Vienos epochos liudijimas“. O ta epocha – nenoriu sakyti dramatiškai – buvo naikinanti. Bet žmonės vis tiek joje gyveno, kūrė, augino vaikus, neveikė nieko, priešinosi, veidmainiavo. Emilija ir yra iš čia. Iš persekiotos, ištremtos, nutildytos ir prisitaikiusios Lietuvos.