Trauminiai vaikystės išgyvenimai kaupiasi kūne ir nesąmoningai veikia tolimesnį suaugusiojo gyvenimą. Tik priėmus išstumtus jausmus galima išsivaduoti iš vaikystės kalėjimo ir priartėti prie tikrosios savasties. Alice Miller – žydų kilmės šveicarų psichoterapeutė. Po dvidešimties metų psichoanalizės praktikos ji atsidėjo vaikystėje patirtų traumų tyrinėjimams ir knygų rašymui. „Gabaus vaiko drama“ – pirmoji autorės knyga, išgarsinusi ją visame pasaulyje. Knygoje A. Miller akivaizdžiai parodo, kaip vaiko išnaudojimas suaugusiųjų poreikiams, jo baudimas, mušimas ir manipuliavimas pažeidžia jauno žmogaus integralumą bei skatina jį atsižadėti savasties. Pasak autorės, „neįmanoma pakeisti praeities, neįmanoma panaikinti vaikystėje patirtų traumų. Tačiau galime keistis patys, galime „sutaisyti“ save, atgauti prarastą vienovę.“ Tam reikia atsigręžti į praeitį, atverti duris į vaikiškos tikrovės suvokimą bei sąmoningai išgyventi išstumtus jausmus. Taip galime ne tik išsivaduoti iš vaikystėje patirtos baimės bei jos destruktyvių padarinių dabartyje, bet ir sustabdyti prievartos perdavimą iš kartos į kartą ateityje. Nuo to laiko, kai ši knyga pasirodė 1979 m., daugybė skaitytojų nuolat praneša man, kad skaitant šias esė į jų gyvenimą sugrįžo mažas, sutrikęs, nesuprastas, įbaugintas vaikas, kuriuo kadaise jie buvo. Ištisus dešimtmečius jie buvę priversti jį apleisti ir pamiršti ir iki šiol niekada to nesuvokė. Daugybė teigė pirmą kartą pajutę šio vaiko vargus ir skausmą taip stipriai, kad galėję verkti. Dauguma stebėjosi apskritai taip ilgai nieko nenutuokę apie šio vaiko egzistenciją ir jo skausmą. Dažnai laiškuose skaitydavau: „Jūs aprašėte mano gyvenimą ir mano šeimą. Iš kur visa tai sužinojote? Nejaugi pažinojote mano šeimą?“