„Kartais mirtis yra geriau.“

Šiurpiausias Stepheno Kingo parašytas romanas.

Kai daktaras Luisas Kridas gauna naują darbą ir su šeima atsikrausto į Ladlou – provincijos miestelį Meino valstijoje, naujasis gyvenimo etapas jam atrodo neįtikimai nuostabus. Ladlou vyrauja idiliška ramybė, ją trikdo tik greta žavingo seno Kridų namo plentu šniokščiantys sunkvežimiai ir vilkikai. Apie jų keliamą grėsmę byloja ir miško proskynoje vaikų įrengtos suvažinėtų naminių gyvūnėlių kapinės.

Šią vietą Luiso šeimai parodė kaimynas – senyvas vyras Džadas. Draugiškas senukas Luisą nuvedė ir į kitą vietą, į senąsias indėnų kapines, kuriose palaidoti gyvūnai – ir net žmonės – prisikelia ir grįžta pas kenčiančius savo šeimininkus. Tiesa, šiek tiek kitokie nei prieš mirtį. Luisas girdi perspėjimus, – tiek tikrame pasaulyje, tiek nakties košmaruose, – kad nederėtų lankytis šioje indėnų vietoje. Nes čia slypi kraują stingdanti tiesa – šiurpesnė ir galingesnė už pačią mirtį. Netrukus Luisui paaiškės, kad visus, kas drįsta brautis į draudžiamas senąsias indėnų kapines, užklumpa kraupi lemtis. Vis dėlto atsispirti paslaptingos vietos traukai sunkiau nei įveikti stingdantį netekties skausmą.

Rutuliojantis įvykiams, stiprėja ir košmaras, toks negailestingas, kad veikiausiai norėsite užversti knygą, bet nepajėgsite nuo jos atsiplėšti.

Amerikiečių rašytojo Stepheno Kingo (g. 1947 m.) istorijų lobyne kiekvienas gali rasti labiausiai jį bauginantį ir audrinantį pasakojimą, o pats rašytojas tikina, kad jam baisiausios „Givunėliu kapinės“. 1979 metais parašęs pirmąją šios istorijos versiją, Kingas net ketverius metus ją laikė stalčiuje tikėdamas, „kad pagaliau nuėjo per toli“.

Kultiniu tapęs siaubo romanas „Givunėliu kapinės“ 1984 metais nominuotas „Pasaulio fantastikos apdovanojimui“ ir sulaukė dviejų ekranizacijų: 1989 ir 2019 metais.