Nemokamas pristatymas nuo 30 Eur
Nemokamas atsiėmimas tą pačią darbo dieną
Išskirtiniai pasiūlymai Pegaso klubo nariams
Saugus pirkimas
Kaip visada - Fitzgerald'as nuostabus!
Apie prekę
„Kol neperskaityta visa klasika, nėra ko skaityt šiuolaikinės literatūros“ – ne taip seniai nugirdau vieno žmogaus mintį. Taip drastiškai ignoruoti šiuolaikinių rašytojų nedrįsčiau, bet taiklumo šioje replikoje irgi nugirdau ir nejučia grįžau į universiteto laikus, kai mums, žurnalistikos studentams, būdavo pateikiami nuostabaus turinio ir ilgio knygų sąrašai – nuo Antikos iki XX a. aukso fondo. Ar buvo laiko ir noro visus tuos sąrašus perskaityti anuomet? Buvo, bet matyt nepakankamai, nes dar į dienotvarkę turėjo tilpti susibūrimai su draugais, vakarėliai, kitos paskaitos ir tingėjimas vulgaris... Tiesą sakant, perskaityta buvo tikrai nemažai, bet kai kurios knygos, vėliau išgaruodavo, įskaitoms pasibaigus. Tad šis sentimentalus intro yra apie tai, kad ir savo rekomendacijose gręžiosiuosi į šimtametę klasiką (taip, šiai knygai būtent tiek metų) ir iš naujo atrasiu ne veltui klasikos lentynose įsitvirtinusius kūrinius ir rašytojus.
Fitzgerald'o vizitinė kortelė, ko gero, neginčijamai yra „Didysis Getsbis“, o „Gražūs ir pasmerkti“ parašyti kaip tik prieš Getsbį. Nuo Gražių publikavimo JAV iki šio romano vertimo į lietuvių kalbą praėjo lygiai šimtas metų. Ar daug pasaulis pasikeitė per tą laiką? Taip, bet iš tikrųjų, ne. Mes tikrai turime daugiau industrinių atradimų, pažengusių technologijų, moterų išlaisvėjimo, pokyčių madoje, bet žmogaus prigimtis liko tokia pati - vienu metu sugebanti būti ir iki koktumo primityvi, ir trokštanti aukštesnių dalykų nei materiali gerovė ar instinktai. Kas dar bendro? Gyvenimo girnos. Jos visur sukasi vienodai – ar dvidešimtojo amžiaus pradžios Niujorke, ar įsibėgėjančiame dvidešimt pirmajame Lietuvoje. Kaip išlikti nesumaltam iki smulkumo..? Kas tas girnas suka? Mes ir mūsų pasirinkimai? Kiti žmonės? Likimas?
Fitzgerald'as žodžio meistras! Jo skonėjimasis kalba užkrečia. Ironija, atvirumas, kartais dygumas suartina su personažais, o praeito amžiaus pradžios Niujorko aukštuomenės gyvenimas atsiskleidžia visa spalvų palete – nuo ryškiausių iki tamsiausių tonų...
Jo tekstų skaitymas lyg valgymas ką tik iškeptos bandelės su obuoliais, pasaldintos cukraus pudra (skanėstą pasirinkite pagal savo skonį) ar kvapnios kavos gėrimas ryte – kam rašyti paprastai, jeigu galima šitaip, kad ir apie vonios kilimėlį: „Ant grindų gulėjo ne liūdnai pagarsėjęs siaurutis takelis, panašus į rankšluostį, o storas kilimas, toks pat švelnus kaip stebuklas, koks ir miegamajame, išlipus iš vonios masažuojantis drėgnas kojas...". Autoriaus tekstus junti ir matai. Ir jei autorius taip gilinasi į vonios aksesuarų reputaciją, įsivaizduokite, kokie autentiški jo kuriami veikėjai. Beje, šiame romane pagrindinių veikėjų Antonio ir Glorijos gyvenimo būdas Niujorke labai panašus į paties Fitzgeraldo ir jo žmonos, tad autentika nesuvaidinta.
Bet tos gyvenimo girnos... Į kurią pusę jos pasisuks šio romano dalyviams?
Žinote, aš turiu tokį keistą įprotį, pradedama skaityti naują knygą, pirma perskaitau jos paskutinį sakinį (ne visada, bet būna būna). Tai šios knygos paskutinis sakinys toks. O kodėl visgi jums to sakinio nesusiradus patiems? ;)
„Gražūs ir pasmerkti“ – antras XX a. amerikiečių literatūros klasiko, „prarastosios kartos“ simbolio F. Scotto Fitzgeraldo (1896–1940) romanas, parašytas po „Šioje rojaus pusėje“ (1920), prieš „Didįjį Getsbį“ (1925). Nuo pirmos „Gražių ir pasmerktų“ publikacijos (1922) iki šio romano vertimo į lietuvių kalbą praėjo lygiai šimtas metų, pasaulyje daug kas pasikeitė... O tada buvo džiazo amžiaus pradžia, laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo, kai daugelis žmonių į gyvenimą žiūrėjo kaip į begalinį pokylį, kuriame „apsvaigti būdavo gera – viskas aplinkui sužibdavo, nušvisdavo neapsakoma šviesa“. Niujorkas tada nėrėsi iš kailio.
Aktorės kasmet pasirodydavo naujuose spektakliuose, leidėjai pristatydavo naujas knygas, šokėjai – naujus šokius, „o geležinkelių bendrovės – naujus traukinių eismo tvarkaraščius su naujomis klaidomis vietoj senųjų, prie kurių nuolatiniai keleiviai jau buvo pripratę“. Antonis su Glorija, labai panašūs į patį F. Scottą Fitzgeraldą ir jo žmoną Zeldą, gyvena ir šėlsta Niujorke. „Kokios kirmėlės yra tos moterys, pilvais šliaužiančios per savo nykų santuokinį gyvenimą!“ – rašo Glorija dienoraštyje. Ji ne tokia. Ji džiaugiasi, kad ją išsirenka patraukliausi vyrai; džiaugiasi ir aršiu kitų merginų pavydu. O Antonis? Jis „labai švarus – ir iš išvaizdos, ir iš tikrųjų, toks itin švarus, kokie būna tik gražūs žmonės“. Antonio ir Glorijos santuoka nepaverčia nuobodžiais sutuoktiniais. Bet vienas vakarėlis baigiasi lemtingai, ir juodu netrukus pasidaro „panašūs į aktorius, nebeturinčius nei kostiumų, nei savigarbos, todėl nebegalinčius deramai vaidinti tragedijoje“. Na, gal ir nedaug kas pasikeitė pasaulyje per šimtą metų...
* * *
„Į šituos santykius jis įsivėlė tiesiog todėl, kad nemokėjo deramai įvertinti savo elgesio. Negalėjo pasakyti „ne“ nei vyrui, nei moteriai; vienodai švelnus ir sukalbamas buvo ir bendraudamas su draugais, prašančiais paskolinti pinigų, ir su gundytoja. Jis iš tikrųjų retai kada dėl ko nors apsispręsdavo, o jeigu taip ir nutikdavo, tai būdavo kone isteriški staiga praregėjusio, apstulbusio ir panikos apimto žmogaus sprendimai.“
* * *
Vertė Daiva Daugirdienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė
