Kaip man gera žiūrėti į žmogų, perskaičiusį bestselerį ir įrodinėjantį, kad tai – prasta knyga! Net pritūpęs aiškina, kad personažai – vienaplaniai, fabula – primityvi ir nuspėjama, o tūkstančiai kopijų parduotos vien dėl rinkodaros triukų. Bet, drauguži, palauk! Kiekvieną dieną išleidžiamos krūvos įvairiausio mėšlo, kurį rinkodaristai bando parduoti, bet kažkodėl Nerimo Zalapūgos grafinės poemos „Takoskyra“ neparduoda, o Sally Rooney naujo romano airiai laukė prie knygynų kaip kadaise mano mama prie gastronomo laukė jautienos. „Gražus pasauli, kurgi tu?“ Amazon bestseleriu tapo per vieną dieną. Žmonės perka ne tik knygą, bet ir marškinėlius, kepuraites, krepšius. Kaip ir ankstesnis Sally Rooney romanas „Normalūs žmonės“, „Gražus pasauli, kurgi tu?“ tapo įvykiu, apie kurį kalbama. Kalbama – vadinasi, yra apie ką.

Perskaičiusi kelis pirmus skyrius, draugei sakiau, kad tai – vidutinė knyga. Iš draugės išgirdau tą patį – vidutinė knyga, kurios po dešimties metų niekas neatsimins. Skaitydama ėmiau ieškoti atsakymo: kas gi ten tokio parašyta, kad knygą taip perka? Kas joje sužavi žmones? Keistai nuskambės, bet pradėjus žiūrėti šituo kampu, romanas man ėmė patikti. Man rodos, pagavau, kodėl dėl šitos knygos pasaulis eina iš proto.

Tai istorija apie dvi maždaug trisdešimtmetes drauges. Alisa atrodo nerūpestinga, bet staiga parašo bestselerį ir uždirba kosminius pinigus. Eilina – kruopšti kukli literatūrinio žurnalo redaktorė, nedrįstanti kurti. Taigi, viena – princesė, kita – pelenė. Ir abi nelaimingos, nes klaikiai vienišos. Turtuolė rašytoja Alisa susipažįsta su Feliksu, kuris dirba sandėlyje ir neskaito knygų. Eilina susitikinėja su prasigyvenusiu vaikystės draugu Saimonu. Saimonas – uolus krikščionis, reguliariai einantis į bažnyčią, ir dėl to draugų laikomas praktiškai bepročiu.

Iš romano tiesiog veržiasi dabartis. Dublinas, kur nekilnojamas turtas nebeįperkamas ir normalų darbą turintys trisdešimtmečiai priversti keliese nuomotis butus. Pakitęs gyvenimo tėkmės suvokimas. Tau trisdešimt ir vis dar mąstai, ar verta turėti vaikų, nes gyvenime vis dar nėra jokio stabilumo – kasdien bandai išpainioti minčių voratinklį, supančiojusį širdį ir smegenis. Neišsipildymo jausmas. Įsivaizdavai, kad pasiekęs tai, ką dabar turi, būsi pasaulio karalius, o esi tas pats mėmė, bijantis savo atspindžio veidrodyje.

Šitą knygą rekomenduoju tiems, kam apie trisdešimt. Ją skaitydamas nebesijauti vienas. Supranti, kad visų bendraamžių problemos tos pačios, nepriklausomai nuo to, kiek pinigų jie spėjo uždirbti ir kiek santykių suknisti. Skaitai ir tau gera. Nes pripažinta rašytoja vis tiek nelaiminga. Nes turtingas ir gražus karjeristas neranda gyvenimo moters. Nes kukli literatūrinio leidinio redaktorė niekada neišlemena to, ką nori pasakyti. Lygiai taip kaip mes. Svajonėse – šaunuoliai. Realybėje – labai vidutiniai.

O šitas vidutinis romanas yra labai geras! Jeigu patiko Sally Rooney „Normalūs žmonės“, jeigu patinka knaisiotis savy, jeigu patinka skrolinti instragramą, kad pamirštum savo problemas, geriau jau skaityti literatūrą. Knygą užverčiau galvodama: velnias, kokia aš iš tiesų laiminga. Tikiu, kad taip bus ir jums.