Labai juokinga ir įdomi populiaraus anglų rašytojo knyga apie draugystę, šeimą ir gyvenimą, kai esi keturiolikos.


 

- Tu knisaisi mano kelnaičių stalčiuje, Saimonai.

- Atšok, nesiknisau!

- Pačios apsipaišė? - Nataša suplazdeno savo apatinius man prieš nosį.

- Ne aš, - ėmiau trinti.

- Kas, jei ne tu? Tu buvai mano kambary ir rauseisi po mano kelnaites.

- Aš nesirausiau po tavo smirdančias kelnaites. - Šį kartą sakiau šventą teisybę. Natašos kambario vaizdas nulėpintų rankas ir pakirstų kojas tvarkinguoliams. Tai kiaulininkės šiukšlių dėžė. - Jos buvo mano kambary. Tavo mama atnešė mano švarius drabužius į mano kambarį ir padėjo ant mano lovos. Tarp jų atsidūrė tavo kelnaitės. Rauki?

Penkioms, bet tik penkioms sekundėms ji užsikišo, paskui vėl užsivedė.

- Geras. O stebuklingasis užrašas atsirado pats, ar ne? - Nataša mostelėjo baltomis kelnytėmis. Stengiausi nešyptelėti. Kelnaitės buvo mažutytės, ir aš nustebau - kad sutrikau, neverta nė sakyti, - aptikęs jas savo skalbinių krūvoje, bet kadangi jos jau čia atsidūrė, pamaniau, kad vertėtų ištirti. Juk tai savaime suprantama. Jūs irgi pasielgtumėt taip pat. Juk pasielgtumėt? Užkišau pirštus už gumytės ir ėmiau apžiūrinėti. Tragiškai mažos.

Fasadas buvo išmargintas širdelėmis. Virš jų raudonomis didžiosiomis raidėmis liepsnojo žodis JAUSMAI. Man toptelėjo mintis. Geniali. Čiupau tamsiai žalią flomasterį ir apverčiau kelnaites. Ant užpakalio nupiešiau debesėlius, o virš jų kruopščiai užrašiau didžiosiomis raidėmis PIRSMAI.