Evą naciai suėmė per penkioliktąjį jos gimtadienį, kaip ir tūkstančius kitų žmonių, sugrūdo į tamsius, ankštus gyvulinius vagonus, nugabeno per visą Europą ir išmetė prie Aušvico–Birkenau koncentracijos stovyklos vartų. Ji išgyveno dėl savo ryžto, motinos Fritzi meilės ir rūpesčio. Išlaisvinus Aušvicą, Eva ir Fritzi pradėjo ilgą kelionę namo. Jos beviltiškai ieškojo tėvo Ericho ir brolio Heinzo, kurie koncentracijos lageryje nuo jų buvo atskirti. Netrukus atėjo tragiška žinia – abu vyrai žuvo.

Prieš karą Amsterdame Eva susidraugavo su bendraamže Anne Frank. Jos sulaukė skirtingo likimo, bet Eva visą gyvenimą liko susijusi su drauge – po karo Anne tėvas Ottas Frankas grįžo į Nyderlandus ir dėl abipusio sielvarto bei netekčių artimai ėmė bendrauti su Evos motina. Jie susituokė 1953 metais, ir Ottas tapo Evos patėviu.

Skausmingas ir atviras Evos pasakojimas apie išgyvenimą per karą leidžia iš arti pažvelgti į tuometinį siaubą. Apžvelgiamos jos pastangos gyventi po karo, motinystė ir santuokos patirtis, noras tęsti patėvio Otto darbą – užtikrinti, kad Anne Frank niekada nebūtų pamiršta.