Romane atsispindi jaunos prancūzų rašytojos mėgstamos temos – beatodairiška meilė ir jos iliuzijos, aistros ir iškrypimo neatsiejamumas.

 

Gyvsidabris. Saloje, nepatraukliu pavadinimu Mirties Pasienis, gyvena senis Kapitonas, jauna panelė Hazelė ir keli tarnai. Jie gyvena prabangoje, bet viso saloje nėra nė vieno... veidrodžio. Jokio inkrustuoto baldo ar lakuoto daikčiuko. Net arbatą Hazelė geria tik su pienu. Ir tik dėl to, kad ji nepamatytų savo veido. Susirgus Hazelei, į salą pakviečiama slaugytoja Fransuaza. Ji netrukus viską supranta (mes tai suprasime negreit) ir slapta pradeda daužyti termometrus, kad iš surinkto gyvsidabrio padarytų veidrodį. Beje, yra dvi romano pabaigos. Pribloškiančios abi...

 

 

Belgų kilmės prancūzų rašytoja Amélie Nothomb gimė 1967 m. Japonijoje, belgų diplomato šeimoje. Tolimieji Rytai, kur ji praleido vaikystę, padarė jai didelę įtaką.

1992 m. išleidusi pirmąją knygą “Žudiko higiena”, kasmet parašo po romaną. Už romaną “Baimė ir drebulys” 2000 m. ji buvo apdovanota Prancūzų akademijos premija. Jos romanai trumpi, lengvai ir maloniai skaitomi, vyrauja gyvas dialogas ir netrūksta humoro. Intelektualioji Amélie Nothomb stebina savo išradingumu ir drąsa, įdomiai suregztais siužetais, netikėtomis idėjomis.

 

“Jaunoji romanistė labiau nei kada anksčiau demonstruoja šiek tiek bauginantį liguisto romantizmo pomėgį. Nors jį, reikia pripažinti, tramdo humoras, be to, jam puikiai pasitarnauja gyvas ir griežtas stilius”. Bernard Le Saux, Madame Figaro

 

“Svaiginamai painus romanas, trykštantis gyvybinga ir džiugia erudicija”. Jehnifer Konassi, Le Magazine littéraire