Knygos herojus – tamsus ir prieštaringas „šventas žmogus“ iš Antikos laikų, kurį dėl padaryto nusikaltimo bendrapiliečiai turėjo teisę nebaudžiamai nužudyti, tačiau negalėjo paaukoti dievams. Tokiam politiniais terminais sunkiai nusakomam „nuogam gyvenimui“ įstatymo paribiuose jį pasmerkdavo neribota suvereno valdžia. 

Tiršta, įvairialype, iš margų filosofinių ir tarpdisciplininių skiaučių susiūta kalba Giorgio Agambenas vaizdžiai įrodo, kad šis Antikos fenomenas būdingas ir mūsų dienomis. Universalių žmogaus teisių ir aukšto technologinio išsivystymo laikais suverenas įsikūnija į demokratinę valstybę, kuri savo įgaliojimus neribotai išplečia nuolat kurdama humanitarines krizes ir nepaprastąsias padėtis, o „šventais žmonėmis“ virtualiai tampa visi valstybės piliečiai.
1995 m. pasirodęs Homo sacer: suvereni galia ir nuogas gyvenimas – žymiausias ir svarbiausias italų filosofo G. Agambeno veikalas, atvėręs duris į du dešimtmečius trukusį filosofinės archeologijos projektą, kurį sudaro devynios knygos, plėtojančios šioje pradėtą žmogaus ir politinės, teisinės bei religinės galių santykio analizę.

Jeigu modernybėje gyvenimas / gyvybė vis aiškiau atsiduria valstybinės politikos (Foucault terminais: tapusios biopolitika) centre; jeigu mūsų laikais savotiška, bet pačia realiausia prasme visi piliečiai virtualiai pasirodo kaip homines sacri, tai yra įmanoma vien todėl, kad draudimo [bando] santykis nuo pat pradžių sudarė suvereniai galiai būdingą struktūrą.
Giorgio Agamben