Įdomi knyga, bet ją skaitant kyla daug klausimų į kuriuos nebus atsakymų

Haruki Murakami knygos man yra atgaiva skaityti tarp kitų knygų. Jis turi savotišką rašymo stilių kuris man labai priimtinas. Ši meilės istorija yra kiek paprastesnė palyginti su kitais jo kūriniais, mažiau mistikos, bet tai nereiškia, kad ši knyga yra prastesnė už kitas jo knygas.

Kaip japonų kultūros mėgėjai, manau, labai keista, jog tiek mažai knygų iš šios šalies. Koks aplaidumas, sakyčiau, vadinasi teks šią klaidą ištaisyti (juolabiau, kad kūriniai neatrodo svetimi ir nesuprantami ar sunkūs). Nepapratai malonu laikyti rankoje ir skaityti šios šalies dalį. Skaitant šią knygą prieš akis sukyla kiekvienas aprašytas vaizdas, jie tokie natūralūs ir paprasti, o kartu ir žavintys. Vienas iš japonų išskirtinumų, jog jie pastebi paprastūs dalykus savitai ir aprašo taip įsimintinai, o modernus pasaulis persilieja su senove, riba išnyksta, pasaulis atrodo toks vientisas. Laikotarpis kai Japonijoje klestėjo daugiavaikės šeimos, vaikai, kurie būdavo vienintelis vaikas šeimoje, atrodė keisti, savanaudžiai, išlepinti, į juos žiūrėjo priekabiai. Hajime vienas iš tokių vaikų, nors ir yra vidutiniokas, tačiau jaučiasi nepritapęs prie visuomenės, niekas jo nesupranta, o negali būti savimi. Tačiau Shimamoto atsiradimas mokykloje suteikia jo pasauliui draugę bei suvokimą, kad jis gali būti suprastas, gali pritapti. Net keista kaip vaikai panašūs, juos sujungia pomėgiai (knygos, muzika), mintys, gebėjimas būti savimi ir būti suprastam. Bet viskas pasikeičia kai Shimamoto išsikelia iš kaimynystės. Kurį laiką Hajime dar paliko bendravimą, aplanko ją, tačiau liaujasi. Prasideda vieniša Hajimės klajonė po gyvenimą. Ką be darytų, su kuo bendrautų visur ieško savo vaikystės draugės. Negali jos pamiršti, niekas jai neprilygsta, su niekuo taip nesijaučia. Metai prabėgo, Hajime sukūrė šeimą, atrodė viskas tobula - gera bei mylinti žmona, dvi mergaitės, savo verslas, tačiau vis jaučiasi it negalėtų įkvėpti, kol vieną dieną sugrįžta Shimamoto. Pasaulis skyla, dalija ir Hajime turi pasirinkti, tobulas smaugiantis gyvenimas ar taip išsvajota Shimamoto. Japoniška meilės istorija su tekančios šalies kultūros sprendimais bei pabaiga.

Po "Mylimosios Sputnik" buvau atidėjus į šalį šį autorių, bet keliaujant kažkaip ši knyga atsidūrė mano rankose ir buvo labai greit sudorota :) Vienišumo, geidulių persmelkta savotiška meilės istorija. Po šios istorijos toliau įnikau į "1Q84" trilogiją. Iš naujo atradau Murakami ir mėgaujuosi jo istorijom.

Pirmoji mano perskaityta Murakamio knyga, bet tikrai ne paskutinė. Labai įdomus rašymo stilius. Kažkodėl manęs nežavėdavo japonų veikėjai ir paskaičius porą puslapių iš karto dėdavau knygą į šoną, bet šie tiesiog užbūrė. Šios knygos pabaigos tikėjausi kitokios, bet gal tuo ji ir patiko, kad pasibaigė ne kaip eilinis romanas.

Turiu pripažinti, po pastarųjų skaitytų Murakami knygų labai dvejojau ar bepradėsiu kokį kitą jo kūrinį, pernelyg pričiuožęs man šis autorius. Bet kadangi šią knygą (tiksliau dar senesnio leidimo) buvau kažkada jau seniai įsigijusi ir lentynoje ji kantriai laukė daug metų savo eilės, kažkaip nekilo ranka imti ir palikti neperskaitytą kai ta eilė pagaliau atėjo iki jos. Tad ėmiau ir perskaičiau. Ir turiu pasakyti - nustebau. Palyginti su kitomis skaitytomis Murakami knygomis ši visiška atgaiva. Ir netgi, sakyčiau, visai normali knyga. Nėra jokių kalbančių kačių, iš dangaus krentančių moliuskų, atsiveriančių akmenų ar stebuklingų avių. Normali knyga apie normalius žmones. Gal net, sakyčiau, meilės istorija. Savotiška, bet meilės. Bet gal vis gi labiau apie vienatvę, kuri pulsuoja visame kūrinyje. Skaitydamas palaipsniui suvoki, kad kai tavo vienatvė išsiplečia iki begalybės ir atgal, viskas kas tau lieka - vien tik iliuzija. Ir kiek vis dėl to daug žmonių aplink tokių kaip Hadžime. Gyvenančių laimingą, turiningą, apsuptą žmonių gyvenimą, bet kuris tai tik vitrina kitų akims apgauti, už kurios slepiasi iki kaulų čiulpų vienatvės persunkta siela. Gražus kūrinys, man patiko.

Kažkuo išskirtinė, bet ne įdomiausia :)

Liudna visu savo turiniu, taciau artima ir mistiska kaip lietus.

nuostabi. Sukelianti katarsį. Atsiduri šiuolaikinėje Japonijoje, grojant džiazui ir pliaupiant lietum. Atsiduri vienatvėje, ilgesyje ir troškime. Pabaiga kaip visada neatsako į klausimus, bet tai jau skaitytojo interpretavimo reikalas. Muzikali, seksuali, gyvenimiškai mistiška knyga...