Kaip buteliuke uždaromas saldus rožių aromatas? Per kiek laiko savo kvapniąją esmę atiduoda ramunėlės? Kai žiedas virsta eteriniu aliejumi, kas iš jo lieka? Tik kiautas – miręs, beprasmis. Keistai negailestingi ir abejingi tie,  dirbantieji šį darbą. Bet kartu ir savaip nežemiški... Tokį Aurelija pirmąkart išvysta Ilją - tylų, paslaptingą, visiškai tobulą, tarytum dievą. Įsimylėti tobulą žmogų pavojinga, tačiau neįsimylėti neįmanoma. Tik ar dievams reikia mirtingųjų? Juk saulėgrąžos į žemę, kur auga ramunės, net nežiūri…O gal atvirkščiai – be mirtingųjų jie nė nebūtų dievai?Aš Giedrė. Gyvenu tarp jūsų. Mane supa tie patys žmonės – vaistininkai (sesė), elektrikai (tėtis), buhalterės (mama), žolininkai (anyta) ir visokie dailidės (vyras). Romanai kartais gimsta – mes tokie pat paprasti, o meilė - tai juk tai, kas šitaip žavi, sieja, liejasi, kartais skiria, virkdo, dėl to juk tu pats gyveni. Todėl parašiau vieną tokį. Kad skanu būtų, kad širdį gniaužtų.Jau pirmoji diena gūdžiame kaime pas močiutę farmacijos studentei Aurelijai tampa lemtinga – raiste į kelį įkerta angis. Ši nelaimė atsitiktinai suveda ją su Ilja, išvaizdžiu ir mįslingu jaunuoliu. Dar daugiau mįslių užmena jo aplinka ir veikla – eterinių aliejų gamyba. Nesuprantamas, kerintis bei nepasiekiamas jis tampa merginos dievu nuo pirmos akimirkos. Bet ar dievams reikia mirtingųjų? Juolab kai gauni išmintingo žmogaus patarimą: „Nė sapnui nieko nesakyk, nieko nežinok ir nieko nesuprask...“