Imagas (lot. imago) — tokia vabzdžių raidos stadija, kai jie tampa subrendusiais, suaugusiais individais. Dažniausiai — sparnuotais. Įvykus metamorfozei, prieš tai pabuvus vikšru, lerva, lėliuke...
 
Ar įmanoma atitinkamą įvaizdį pritaikyti žmogui? Pavyzdžiui, įsivaizduot ir atskirt „homo sovieticus“ lėliukę nuo „homo sovieticus“ imago, kitaip tariant, iš ankšto sovietinio kokono išsinėrusią, išsilaisvinusią sparnuotą plaštakę?
 
Ši vizija ilgą laiką neduoda ramybės vienam iš pagrindinių romano „Imagas“ veikėjų, vidurinės mokyklos mokytojui, beje, vėliau iš tos mokyklos su trenksmu išgrūstam, bet spėjusiam savo auklėtinių sielose pasėti savaip suprantamo dorovinio gėrio principus ir normas.

Imago įvaizdis ne mažiau jaudina ir kūrinio autorę Liudmilą Ulickają, kuri, nors romaną originalo kalba pavadino „Žaliąja palapine“ (Zelionyj šatior), paskui išsitarė, kad ant pastarosios savo knygos viršelio, jei ji bus išleista užsienio kalba, labiau norėtų matyti „Imago“ antraštę... O dar viena proga autorė viešai, šiek tiek retoriškai nusistebėjo: rašiau romaną apie praeitį, o, pasirodo, parašiau apie dabartį...
 
Praeitis „Image“ įkomponuota į labai tikslius laiko rėmus: ji prasideda J. Stalino mirties rytą Maskvoje ir baigiasi J. Brodskio mirties naktį Niujorke. Taip griežtai užbrėžtos laiko ribos — itin simbolinės, jei turėsime omeny kokono ir plaštakės paralelę. Bet romano vyksmo chronologija tarp šių ribų nėra nei nuosekli, nei sustingusi, o kaip tik atvirkščiai — įvairialypė, nenuspėjamai išsikerojusi, neapibrėžtai besiblaškanti ir gyvybinga nelyginant žmogiškoji atmintis ar likimai, kurių čia, „chruščiovinio atšilimo“ ir „brežnevinio sąstingio“ istoriniame fone, begalinė galerija: ir pavienių, ir tarpusavy susipynusių, neatsiejamai vienas su kitu sukibusių — tiek atskalūnų, laisvamanių disidentų, neprisitaikiusių prie jiems primetamų sovietinės gyvensenos dogmų, tiek prisitaikiusių arba bent jau su jomis susitaikiusių, ir pasiaukojusių, ir palūžusių, ir išdavusių...

Kelios citatos iš romano „Imagas“

„Bet kažkodėl tokią metamorfozę patirdavo toli gražu ne visi, o veikiau mažuma jo auklėtinių. Kokia šio proceso esmė? Prabudęs moralinis jausmas? Taip, žinoma. Bet kažkodėl vieniems tai įvyksta, o kitiems — ne. Ar yra koks nors mįslingas perėjimo modulis: apeigos, ritualas? O galbūt homo sapiens, protingo žmogaus rūšiai, irgi būdingas reiškinys, atitinkantis kirmėlių, vabzdžių, varliagyvių neoteniją, — kai lytiškai daugintis geba ne suaugę individai, o esantys dar tik vikšro stadijos, ir tuomet būtybės, nepasiekusios brandžios būklės, veisia tokius pat vikšrus, ir nei vieni, nei kiti taip niekada ir nesuauga? (...)
— Tu juk pripažįsti, Miša, kad mes gyvename vikšriukų, nesubrendusių žmonių, suaugusių pavidalais besimaskuojančių paauglių visuomenėje?
— Tavo žodžiuose kažko tokio esama. Aš pagalvosiu, — žadėjo Kolesnikas (...)“

***
„Ir ar daug jų buvo, vienas kito nepažįstančių, susitinkančių bibliotekų ar filharmonijos rūbinėse, tuščių muziejų tyloje. Tai nebuvo partija, būrelis, ne slapta organizacija, netgi ne vienminčių susirinkimas. Ko gero, juos vienijo tiktai pasibjaurėjimas stalinizmu. Ir, žinoma, skaitymas. Alkanas, neužgniaužiamas, maniakiškas skaitymas — hobis, neurozė, narkotikas. Knyga, kaip gyvenimo mokytoja, daugeliui iš jų pakeisdavo patį gyvenimą.“

***
„Nusiavė batus, kad nepaliktų purvinų padų atspaudų, lengvai pasirėmęs palangės, ant jos stryktelėjo. Sumurmėjo: „Imagas, imagas!“ — ir lengvai šoko žemyn.
 
Kas tie sparnai? Pro plyšį chitine išlenda drėgni suskleisto skraidymo prietaiso ašmenys. Sparnai išsineria pratisu sklandžiu judesiu, ore nusausėdami išsitiesina ir jau yra pasirengę pirmam mostui. Tinkliški kaip žiogo, arba plėviniai kaip drugelio, kurių gyslotumas sudėtingas ir tobulas, senoviniai, neišgalintys susiklostyti, arba nauji, susiklostantys ekonomiškai ir patikimai... Nuskrenda sparnuotas gyvis, palikdamas ant žemės chitino kiautą, tuščią skraiduolio karstelį, ir šviežias oras pripildo šviežius jo plaučius, ir nauja muzika skamba jo naujame, tobulame klausos organe.
 
Ant stalo liko jo akiniai ir lapelis su parašytu paskutiniu eilėraščiu.“


Apie autorę

Liudmila Ulickaja (g. 1943) — viena iš žinomiausių pasaulyje šiuolaikinių Rusijos rašytojų, už savo kūrybą pelniusi nemažą kraitį rimtų prestižinių apdovanojimų ir premijų tiek savo gimtojoje, tiek svečiose šalyse. Jos kūryba nuolat verčiama į dešimtis užsienio kalbų. Lietuviškai jau išleistos L. Ulickajos apsakymų ir romanų knygos „Sonečka“, „Kukockio kazusas“, „Ievos dukros“, „Medėja ir jos vaikai“, „Danielis Štainas, vertėjas“.
 
Tarp kitų šios rašytojos literatūrinės kūrybos privalumų neretai minimas labai atidus ir pastabus žvilgsnis į vaizduojamojo laiko socialines realijas ir žmonių psichologijos niuansus bei savita viso to interpretacija, apibendrinimas: kasdienio gyvenimo detales ir akcentus ji sudėlioja tokiu būdu, kad išryškėtų originalieji epochos bruožai. Toks pastebėjimas ypač tinka pastarajam jos romanui „Imagas“ — kritiškam, bet ne mažiau žaismingai kaleidoskopiškam, neretai ironiškai smagiam požiūriui į paskutiniuosius keturis SSRS dešimtmečius.