Tomo Vyšniausko eilėraščių rinkinyje bandoma sugretinti Kūrėjo ir žmogaus (kaip meistro) tvarinių pasaulius. Gyvastis kaip takoskyra blunka, nykstant ribai tarp tikrovės ir iliuzijos, fantazijos ir logikos. Aktualizuojant, iškeliant viršum kitų veiklų kūrybiškąjį pradą, stengiamasi nepamiršti, jog egzistuoja sunkiai apčiuopiama Sielos zona, skirianti esmę nuo dirbtinumo. Pastangos atrasti tą tašką, kuriame įvyksta tikrovės ir dirbtinumo sąlytis, laikytinos knygos pagrindiniu akcentu.