Bėgantys dažniau griūva nei tie, kurie šliaužioja. Betgi tie, kurie negriūva, nesusilaukia šlovės.

Gajus Plinijus Jaunesnysis (apie 61–113 m. po Kr.) – žymus romėnų rašytojas, filosofas ir politikas, garsėjęs kaip talentingas oratorius. Iš antikos laikų mus pasiekė jo „Panegirika“ ir gausybė laiškų draugams bei artimiesiems. Juose atgyja I a. po Kr. romėnų gyvenimas – buitis, politiniai ir kultūriniai procesai, to meto aktualijos: Vezuvijaus išsiveržimas, teismai, imperatoriaus Domitiano savivalė, Trajano reformos švietimo ir socialinės rūpybos srityse.
Laiškuose gausu vaizdingų pasakojimų apie nesąžiningus politikus, veidmainystę, grobstymo bylas, – ir autorius tai žino anaiptol ne iš nuogirdų – jis pats tose bylose sakė kaltinamąsias ir ginamąsias kalbas. Kaip atsvara išsikerojusioms blogybėms prieš akis iškyla daugybė šviesių, pagarbos vertų asmenybių, susižavėjimą keliančių poelgių, mecenatystės pavyzdžių. Taip skaitytojo vaizduotėje pamažu ryškėja tobulo valstybės veikėjo portretas. Koks jis? Tai sąžiningas, padorus, išsilavinęs žmogus, kuris rūpinasi ne tik savo, bet ir kitų gerove. Jis nepamiršta pareigos šeimai ir visuomenei, bet... randa laiko ir sau. Autoriaus manymu, šias savybes geriausiai įkūnija imperatorius Trajanas. Todėl šiame rinkinyje skaitytojas ras ir Trajaną šlovinančią „Panegiriką“.
Gajų Plinijų Jaunesnįjį būtų galima pavadinti to meto sąžine. Skaitant jo tekstus, peršasi išvada, kad nuo antikos laikų niekas nepasikeitė. Būtent todėl verta įsiklausyti į šio filosofo pamokymus. Rašydamas apie gyvenimą ir mirtį, apie valdymo sistemos negeroves ir žmonių ydas, jis ragina puoselėti pilietiškumą ir moralę, mokytis iš praeities klaidų ir... žiūrėti saiko šiame nesaikingame pasaulyje.