Aš žinojau žmonių liūdesį, žinojau šunų liūdesį, bet katino matau pirmą kartą gyvenime. Jis kažkoks ypatingas – kovojantis ir nepasiduodantis liūdesys. Man atrodo, jo dydis milžiniškas ir jo neįmanoma atsikratyti. Žmonių liūdesys gėdijasi ir slepiasi. Gali pamatyti akimirką, bet net nepajausi jo skonio. Su katino liūdesiu užmiegu ir atsikeliu. Taip, gana gerai pažįstu gyvenimą. Tas liūdesys veda mano katiną į mirtį. Jam beveik nieko daugiau nelikę, tik liūdesys ir kančia.