Iššūkis yra tai, kas padeda pajudėti žingsniu pirmyn. Iššūkis visada yra asmeninis, ir jo poreikį gali suprasti tik tas, kuris jam ryžtasi. Kartais iššūkis yra nebemesti sau iššūkio ir nustoti kovoti su vėjo malūnais arba pasiduoti jausmui. Maniškis truko metus, atnešė atradimo džiaugsmą, o kartais pykino ir kankino suvokimu, kaip stipriai esu linkusi užsimiršti ir nepastebėti to, kas svarbu.

Visur ieškau balanso.

Apmirusiam svarbu stebėti besiskleidžiantį gėlės žiedą, nejaučiančiam būtina panardinti pirštus į murkiančio katino kailį, skubančiam – sustoti akių nepakeliančių bendrakeleivių srauto vidury. Jei noriu gyventi SAVO gyvenimą, turiu pamatyti ir išgirsti, kas jame ne mano. Norint išgirsti ir pamatyti, reikia mokytis įsiklausyti ir stebėti. Tai ir dariau visus metus, kasdien dalydamasi tuo, ką pastebėjau ir išgirdau. Tikiuosi, mano iššūkyje atpažinsi savo pokyčio galimybę ir įsikvėpsi drąsos pirmam žingsniui, o gal ryžto eiti toliau tik savo keliu ir atpažinti bendražygius.