Lotynų kalba parašyta autobiografija yra vienas garsiausių Renesanso epochos memuarinių kūrinių. Girolamas Cardanas jį rašė gyvenimo pabaigoje, kai buvo suimtas inkvizicijos ir kalinamas, priverstas pasitraukti iš pareigų Bolonijos universitete ir persikelti į Romą. Knygą baigė rašyti 1576-aisiais, tais pačiais metais mirė. Žymus Renesanso epochos matematikas, inžinierius, filosofas, medikas, alchemikas ir astrologas sukūrė vieną pirmųjų Europoje modernių, pasaulietinių, psichologinių autobiografijų. Jo knyga laikoma Renesanso žmogaus savianalizės pavyzdžiu. Knygą autorius pradeda nuo savo kilmės, tėvų, gimimo ir trumpos svarbiausių gyvenimo įvykių santraukos, atsisakydamas autobiografijos aprašymo chronologine tvarka. Kūrinyje gausu filosofinių samprotavimų, informacijos apie mokslinę veiklą, žinių apie asmeninį autoriaus gyvenimą. Jo dorybės ir paklydimai, pamaldumas ir religiniai įsitikinimai, sūnaus tragedija, kai šis buvo nuteistas už žmonos nužudymą, jo paties, kaip lošiko, praktika, kuria remdamasis kūrė tikimybių teoriją, atskleidžia spalvingą Renesanso epochoje gyvenusios visuomenės ir individo santykių vaizdą. Autorius nebando įsiteikti skaitytojui, jo tikslas kitas – kalbėti atvirai, nuoširdžiai, pasakyti tiesą apie savo gyvenimą, remiantis socialinėmis ir asmeninėmis patirtimis, nevengiant atskleisti savo silpnybių. Renesanso epocha, memuarine literatūra ir egodokumentika besidominčiam skaitytojui ši autobiografija – vertingas istorijos šaltinis ir puikus, įtraukiantis literatūros kūrinys.