„Rašyti apie Julijono Algimanto Stankevičiaus (Stankaus) kūrybą sunku, nes tyko pagunda nuslysti į paviršutinišką panegiriką, tokią būdingą reprezentaciniams dailės klasikų kūrybos albumams. Dar viena kliūtis ta, kad nusistovėję vertinimai, nors yra neabejotinai įdomūs ir vertingi, tačiau beveik nepalieka „erdvės“ toms įžvalgoms bent kiek papildyti.
Stankaus gyvenimo ir kūrybos visuma tokia unikali, kad ją galima analizuoti tiek tapybos tradicijų, jos kanonų, tiek, anot Petro Repšio, ir genialių nukrypimų kontekste. Taigi interpretacijas galima sieti ir su lietuvių koloristinės tapybos viršukalnėmis, ir su eklektiškais, nerespektabiliais, nereprezentatyviais, nes antimeniniais kūrybos veiksniais, veiksmais, kūriniais ir objektais.“
Kęstutis Šapoka