„Žmogaus smegenys – įstabus dalykas, – prieš daugelį metų šmaikštavo komikas George’as

Jesselas. – Jos „įsijungia“ vos jums gimus ir puikiai veikia iki tol, kol atsistojate kalbėti prieš auditoriją.“

Daugybės įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad viešo kalbėjimo baimė (reikalaujantiems tikslumo pasakysime, kad ji dar vadinama glosofobija) yra visų fobijų karalienė. Kai kuriais atvejais baimė viešai kalbėti lenkia netgi mirties baimę. Šis faktas įkvėpė gerai žinomą Jerry’io Seinfeldo pastebėjimą: tai reiškia, kad per laidotuves vidutinis pilietis mieliau gulėtų karste, nei sakytų atsisveikinimo kalbą.

Dėl nervinės įtampos imame užsikirsti per darbo pokalbius, susikertame per egzaminus, netenkame kantrybės transporto spūstyse. Artėjant pristatymui keletą savaičių kankina nemiga, nes be paliovos

būgštaujame, kad kas nors gali nepavykti. Net aklas pasimatymas gali sukelti nerimo priepuolį. Kodėl tiek daug dalykų mums kelia siaubingą baimę? Kodėl vieni žmonės ištveria stresą lengvai, tarsi jų nervai būtų geležiniai, o kitus jis sugniuždo?

Knygos autorius Tayloras Clarkas, remdamasis pažangiausių tyrimų duomenimis apie baimės neurologiją, siūlo atsakymą į šiuos klausimus. Jis pateikia daugybę istorijų apie žmones, kurie išliko tvirti ir ramūs ypač sudėtingose situacijose. Kariai narsiai eina į mūšį, gaisrininkai skuba į degantį pastatą, gydytojai nesutrinka išvydę siaubingas traumas... Autorius tvirtina – tai nereiškia, kad jie nejaučia nerimo ir baimės. Priešingai – jie pasinaudoja šiomis emocijomis.

T. Clarkas parodo, kaip nerimą, baimę ir stresą paversti naudingais sąjungininkais pakeliui į sėkmę ir pasitikėjimą.