Autobiografinis romanas – knyga apie vėžį

Knygos pasakotoja serga vėžiu, ją užklumpa žinia, kad vėžiu susirgęs ir jos mylimas vyras. Pasipriešinimas ligai, dvasinės galios jai atsispirti, įtikėjimas gamtos, maldų, žmogiškojo gėrio pajėgomis – šie motyvai, išreikšti energinga, sodria, įtaigia kalba, sukuria ypatingų įtampų lauką. Į siužetą įsilieja pačios autorės kūrybinės, politinės, kultūrinės veiklos ir asmeninio gyvenimo patirtys, jos suteikia kūriniui dienoraštiškų spalvų.

Vėžio semantika įgyja metaforiškų reikšmių. Jų opozicija – skaudžių išgyvenimų paveiktos moters sieloje kylantis supratingumo ir atjautos jausmas, kuris išsilieja vidiniais monologais ir asmeniškomis maldomis. Moters ir vyro ryšys, grįstas stipriu jausmu, abiejų gebėjimas sukurti aukštojo bendravimo erdvę, daro stiprų įspūdį.

„Ši knyga apie vėžį – apie mano ir mano artimiausio bendrakeleivio susidūrimą akis į akį su mirtimi, po kurio išlikau tik aš viena. Pradėjau rašyti tikėdama, jog mano patirtis gali padėti daugeliui žmonių. Tačiau labiausiai ji padėjo man pačiai – atskleidė daugybę egzistencinių paslapčių ir atvėrė pasaulį – amžiną ir begalinį, kuriame niekas neišnyksta amžinai, tik pasitraukia iš mūsų akių. Be šios skaudžios patirties niekada nebūčiau žinojusi, kaip myliu gyvenimą, ką sugebu iškentėti dėl jo, nebūčiau atradusi kančios švytėjimo ir kančios laimės dar vieno avietinio ryto, dar vienos audringos, žaibuojančios nakties vardan. Ir nebūčiau žinojusi, kad dviems žmonėms būnant drauge niekas, absoliučiai niekas neturi jokios reikšmės, išskyrus patį buvimą drauge ir ieškojimus, kas tam buvimui suteiktų visų nuostabiausią prasmę. Didelis, visa apimantis ir visur esantis Dievas laikė mus savo kvėpavime, kad menkos žmogiškos jėgos kuo daugiau išlaikytų pažinimo skausmo ir kuo dažniau pajustų akimirkų laimės begalybę.“ – Vidmantė Jasukaitytė