Istoriją galima rašyti pradedant ne nuo prezidentų, Seimo, vyriausybių ir valdžios veiklos, o nuo paprastų žmonių – Žiežmarių miestelio gyventojų darbų. Autorius rašo žaismingai, pokštauja, supratingai pasišaipo ir iš geruolių, ir iš vagių, ir net baisių savanaudžių. Visiems skiria vienodai dėmesio, rašo trumpai ir aiškiai apie ano meto žmones, jų poelgius ir pastangas. Šitaip nušviečia kelių amžių Žiežmarių istoriją ir jos permainas. Knygoje kruopštus istorikas vykusiai ir smagiai pateikia ne vienus metus rinktą vertingą medžiagą iš archyvų, spaudos leidinių ir senolių atsiminimų. Tai tikrai sudomins ir paskatins godžiai skaityti ne tik Žiežmarių kraštietį, bet ir kiekvieną, neabejingą įdomiam praeities pasauliui. 

Prof. habil. dr. Alfonsas Eidintas

Jau daugelį metų Kaišiadorių kraštą tyrinėjantis Olijardas Lukoševičius mina dar vieną taką – Žiežmarių istoriją jis parašė smagiai, su sąmoju ir išmanymu. Neišgalvodamas faktų, tačiau juos pateikdamas savaip autorius skaitytojui suteikia daug įsimintinų progų žvelgti į mūsų istoriją su šypsena. Knygoje knibždėte knibžda pačių smulkiausių detalių bei vardų, skamba kasdienio žiežmariečių gyvenimo ir lemtingų visos valstybės įvykių aidai. 

Smagioji Žiežmarių istorija – ypač turtingas pasakojimas. Dažnai jame įprasti žodžiai pavartoti nevienareikšmiškai, puikiai tinkantys ir žinovams, ir istorijos smaguriams. Autoriaus įdomūs užmojai ir stilius primena Gintaro Beresnevičiaus publicistiką, Juozo Erlicko kūrybą, tačiau nenutolsta nuo tikrosios istorijos. Nors ir pateikta naujai, ji išsaugo prigimtinį žavesį ir teikia pažinimo džiaugsmą net pačiam išrankiausiam skaitytojui.

Dr. Vykintas Vaitkevičius