“Karaliaus pražūtis” užima išskirtinę vietą danų literatūroje. Stiliaus ir kompozicijos novatoriškumu romanas išlieka modernus, nors išleistas 1901 m. neįtikėtino ekspresyvumo tekstas atakuoja visas skaitytojo jusles. Gamtos vaizdai yra tikra žodinė tapyba, tad ne veltui Johannesas V. Jensenas kritikų vadinamas prozos Picasso.

Romano veiksmas vyksta viduramžių Danijoje, bet istorija tėra fonas, kuriame čia švelniai, čia negailestingai kalbama apie amžinus dalykus: žmogaus prigimties dvilypumą, jo kelius ir klystkelius, regis, likimo ranka subraižytus, apie blogį ir gėrį, meilę ir neapykantą, ištikimybę ir išdavystę, visad žengenčius greta, ir apie visa tai sulyginančią amžinybę. Apie visagalę žemę, kuri pasiima viską ir visus. Ir karalius, ir jo kareivis, o vėliau tarnas Mikelis, ir skaisčiaakės jo trokštamos gražuolės, ir puikūs jas mylintys, bet apviliantys jaunikaičiai trumpai težydėję nuvysta kaip ir tos kuklutės dirvono smilgos...

Johannesas Vilhelmas Jensenas (1873–1950), danų prozininkas, poetas ir eseistas. Po pirmųjų romanų “Danai” ir “Einaras Elkeris” pasirodė trys tomai “Himerlando istorijų”, savotiško gimtinės epo. Paskui rašytojas 10 metų keliavo. Grįžęs iš kelionių, J.V. Jensenas pradėjo savo monumentalųjį šešių tomų ciklą “Ilga kelionė” (užbaigta 1922). Tai nenusakomo žanro “ekskursija” per žmogaus ir kultūros istoriją nuo priešledyninio laikotarpio iki Kolumbo epochos. Šiame veikale susipynė ir susiliejo su įvairių mokslų žiniomis Senojo Testamento,antikos mitų, islandų sagų, šiaurės ir keltų mitų elementai, vaikystės ir visų jo kelionių įspūdžiai.

Užbaigęs “Kelionę”, J.V. Jensenas išleido 9 beletrizuotų pasaulio mitų tomus. Šie mitai – gražiausios esė danų literatūroje.

1944 metais Johannesas V. Jensenas apdovanotas Nobelio premija.