Grįžęs iš Afganistano rusų majoras Viačeslavas Izmailovas svajoja daugiau nebepakliūti į dar vieną mėsmalę, bet nepraėjus nė šešeriems metams Rusijos valdžia pradeda dar vieną karą ir savo karius ima siųsti nauja kryptimi – į Čečėniją.

 

Majoras Izmailovas ryžtasi maištauti ir protestuoti prieš naująjį karą. Nesunku įsivaizduoti: Rusijos gynybos ministerijai pavaldus karininkas, sistemos žmogus per spaudą ragina nebesiųsti karių į Čečėniją. Kyla didžiulis skandalas, isterijos ištikti generolai svaidosi žaibais ir grasina patį majorą išsiųsti į Čečėniją, bet jis pats apsisprendžia: vėl vyks į karą, bet ne kariauti, o gelbėti nuo neapykantos. Gelbėti abi kariaujančias puses.

 

Niekšybė ir padorumas, žvėriškumas ir žmogiškumas, melas ir tiesa. Kaip išlikti žmogumi žiauriame ir negailestingame pasaulyje?

 

Majoras Izmailovas išgelbėjo ar iš nelaisvės išvadavo 174 žmones – tiek rusus, tiek čečėnus. Šis jo dienoraštis – geriausias priešnuodis nuo visų rūšių karo.