Kai sielą traiškant nepakeliamam skausmui atrodys, kad blogiau jau būti negali... tuomet tavyje ir prabus tikrasis MILŽINAS

Tik vienas trakštelėjimas, ir akimirksniu netekęs galios žengti nė žingsnio piligrimas įstringa kalnuose. Aplinkui nė gyvos dvasios, artimiausias kaimas už keliolikos kilometrų, visi, kas galėtų pagelbėti, toli toli priekyje... Jis braunasi per kalnus nė nemanydamas sustoti, nors kiekvienas žingsnis – peilis, o kiekvienas metras – valanda... Iš kur tas nepalaužiamas ryžtas? Ką slepia toks neįmanomas atkaklumas ir pasiryžimas? Negi toks beprotiškas žygis beveik nevaldant kojų gali turėti prasmę? Atsipeikėjęs kažkur kalnuose traktoriuko priekaboje ir atsidūręs keistame piligriminiame name, kuriame prieglobstį randa Kelio suvargėliai, jis jaučiasi tarsi spąstuose. Tačiau netrukus paaiškėja, kad būtent čia ir prasidės jo neįmanoma, bet pati didžiausia gyvenimo kelionė į kitame pasaulio krašte kraujasiurbių knibždančias džiungles, kur MIRTIS – tik detalė, MILIJONAS sulaužytų įstatymų – tik plano dalis, o į šią kelionę pakvies jau mirusio žmogaus laiškas. 

Istorija apie paprastus, bet tikruosius Kelio milžinus, apie jų skausmą, meilę, netektį ir viltį... Nors milžinų skausmas milžiniškas, bet pamėginkite įsivaizduoti, kokio dydžio gali būti jų meilė! Kobros lopšinė – tai mirtinas kirtis ir bučinys kartu, ją ne kiekvienam lemta išgirsti, tik ją išklausius teks pasirinkti: sulaužyti mirties akimirką duotą pažadą ar dar kartą pasirašyti krauju?

Apie save:

Mano laimė – akimirkos.

Mano skausmas – pamirštamas.

Mano mintys – tik mano.

Liūdesys – nesuprantamas.

Mano žodžiai – iš virpesio.

Pokštai – paiko berniūkščio.

Mano Dievas – visur.

Mano meilė – iš ilgesio.

Mano baimė – suvaldoma.

Mano paslaptys – paprastos.

O rytojus – nežinomas.

         Juozas Gaižauskas