Fausta, pirmąsyk nusileidusi už Atlanto, susiduria ne tik su naujomis kultūromis ir žmonėmis, bet ir su savimi – savo troškimais, baimėmis, svajonėmis bei ieškojimais. Tada dar įsibaiminusi paauglė nenutuokia, kiek daug ši kelionė jai suteiks. Ir kad ji ten dar sugrįš – tik jau suaugusi moteris, ir būdama ten antrąsyk išmoks daug pamokų, o svarbiausia - ką iš tiesų reiškia mylėti, net kai mylėti sunku.

Kelionės įspūdžiai čia persipina su Faustos vidiniu pasauliu, aprašomos vietos apjungia praeities ir dabarties patirtis bei atskleidžia veikėjų vidinius išgyvenimus.

Prisimenu, kažkada su vaikystės drauge kalbėjome, dėl ko verta gyventi. Draugė tuo metu jau keliavo, o aš dar nieko nebuvau mačiusi. Ji porino, kad verta gyventi dėl saulėlydžių ar saulėtekių, stebimų su tinkamais žmonėmis. Dėl naujų skonių netikėtose vietose. Dėl pasidalintų vynuogių su pirmą kartą matomu žmogumi. Ir tik vėliau supratau, kokia ji buvo teisi. Man atrodo, verta gyventi dėl ispanų kalbos pamokų, kurios spontaniškai įvyksta Malagoje, atsidūrus siauroje gatvelėje ir niekam neprisimenant, kad ispaniškai šypsena yra sonrisa. Dėl šokių palei romėnų teatrą iki paryčių (kitą dieną kitame mieste tiesiog užmiegi ant suoliuko)... Dėl pakeleivių, su kuriais kalbiesi atsišliejęs į bažnyčios sieną ir geri vyną iš paprastos, kone sovietinės stiklinės, ir tiems sutiktiesiems lieji širdį...