Pagrindinė romano veikėja yra... vaza. Jai – du tūkstančiai metų. Ji mato, viską supranta ir viską atsimena. Ji buvo pavogta, tūkstantį metų palaidota, kol kapų plėšikai ją ištraukė, ja naudojosi, ja žavėjosi, bjaurėjosi, daužė ir tyrė, ji priklausė garsiems kolekcininkams... Žodžiu, T. Fischerio vaza turi ką papasakoti. Ir daro tai su malonumu. Ši brangi vaza turi ne tik protą, bet ir sielą. O siela jos trokšta meilės. O konkrečiai, – nori pakerėti menotyrininkės Rozos širdį...

 

Fischeris privers jus isteriškai kvatotis iš tokių dalykų, kurie, atrodo, labai toli nuo humoro. New Statesman