Britų autoriaus Vincento Hunto knyga „Kruvini miškai“ – tai pasakojimas apie XX a. istorinių negandų krečiamą Latviją ir jos gyventojus. Vos porą dešimtmečių pasidžiaugus šalies nepriklausomybe, 1940 m. kraštą prarijo raudonasis sovietų slibinas. Niekinama ir plėšoma Latvija tapo totalitarinės SSRS dalimi. Paskui teko patirti nacių okupaciją ir pakartotinį Stalino ordų antplūdį. Baigiantis karui, visame krašte, o ypač Kurše, užvirė kruvinos kautynės. Išvijus vokiečius vėl prasidėjo įnirtinga „išvaduotos respublikos“ sovietizacija: represijos, trėmimai, kruvinas susidorojimas su visais neįtikusiais režimui.   

Rašydamas „Kruvinus miškus“ autorius nesitenkino sausu istorikų surinktos medžiagos perpasakojimu, bet pats lankėsi Latvijos miestuose ir miesteliuose, per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių karių kapinėse, bendravo su kraupių įvykių liudininkais, žmonėmis, patyrusiais sovietų represijas, kalbino Latvių legiono veteranus, mūsų laikais sprogmenų tebeieškančius išminuotojus ir net 1999–2007 m. Latvijos Respublikos prezidentę Vairą Vīķę-Freibergą, kurios šeimai teko bėgti nuo artėjančių „išvaduotojų“. Visi tie liudijimai, taip pat įdomios pastabos iš autoriaus kelionės po Latviją „Kruviniems miškams“ teikia neapsakomo gyvumo. Ši įtraukianti ir kartu baisi knyga neabejotinai sudomins daugelį skaitytojų. Tai vakariečio požiūris į mažos Baltijos šalies likimą.