„Kurčiųjų respublikos“ veiksmas prasideda politinių neramumų purtomoje okupuotoje teritorijoje. Nors vyksmo vieta ir laikas neaiškūs, šiuose šiurpiuose įvykiuose atpažįstame save ir savo laikmetį. Stulbinanti poetinė alegorija vystoma epizodiškai, o jos naratyvą išprovokuoja tragiška įžanginė scena: protestą nutraukti bandantis kareivis nušauna mažą kurčią berniuką, ir nuo šūvio apkursta visas miestas. Įsiviešpatavus tylai po žiauraus karinio susidorojimo, piliečiai imasi koordinuoti nepaklusnumo veiksmus per gestų kalbą, kurios ženklais iliustruota ši knyga.

Ilgainiui pasakojimas išsiskaido į kelias linijas ir nukrypsta į atviros prievartos supamą asmeninį miestelėnų gyvenimą: čia regime vaiko besilaukiančią jaunavedžių porą, Alfonsą ir Sonią; narsiąją Motušę Galią, kurstančią sukilimą iš savo lėlių teatro; ir Galios lėlininkes, dienomis slapta mokančias gestų kalbos, o nakčia įviliojančias kareivius už kulisų, kur šie pasitinka mirtį.

„Kurčiųjų respublika“ – tai meilės istorija, elegija ir atkaklus klausimas, mūsų laikmečio žiaurumų akivaizdoje aidintis kaip perspėjimas ir išraiškinga abejonė kolektyvinės tylos verte. „Kurtieji netiki tyla. Tyla – girdinčiųjų išradimas.“

Ilya Kaminsky gimė 1977 m. Odesoje, žydų šeimoje – 1993 m. jai buvo suteiktas politinis prieglobstis JAV. Eilėraščių rinkinio „Šokiai Odesoje“ (Dancing in Odessa, 2004) autorius ir vienas iš tarptautinės poezijos antologijos „Ecco“ redaktorių. Kūryba versta į daugiau kaip dvidešimt kalbų ir įvertinta reikšmingais tarptautiniais apdovanojimais (Whitingo premija, Lannano ir Guggenheimo stipendijomis ir kt.). Šiuo metu Ilya Kaminsky yra Kalifornijos valstijos San Diego universiteto poezijos ir lyginamosios literatūros profesorius bei Harriet Monroe poezijos instituto direktorius. Būdamas ketverių prarado klausą, gydytojui klaidingai diagnozavus peršalimą vietoje kiaulytės.