5/5

Sandra

Tai pirmasis mano skaitytas Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrinys. Be krislo abejonės - mano knyga, o autorė tiesiu taikymu susirango tarp mano mylimiausių lietuvių rašytojų. Romanas pilnas sopulių ir sunkiai gyjančių žaizdų, bet kartu turintis ir grynuoliško šviesumo, sklindančio iš pagrindinės herojės Izabelės. Pirmiausia kas pavergia - tai rašymo stilius: rafinuotas, moteriškas, su paslapties šydu. Mėgavausi skaitymo minutėmis, mintyse stengdamasi nustumti kuo toliau nenumaldomai artėjančią knygos pabaigą. Įdomūs personažų paveikslai - išbaigti, sodrūs, lemtingi. Labiausiai paveikus pasirodė Izabelės portretas - gyvenimo "apdovanota", rodos, visomis įmanomomis išdavystės formomis, ji išlieka šviesi, atjaučianti, mylinti, moteriška ir motiniška. Visapakelianti. Nors didžiosios personažų dramos yra grynai vidinės, romanas be galo fotogeniškas. Spaudoje užmačiau žinutę, jog kuriamas filmas šiai knygai, tad su nekantrumu laukiu ekranizacijos. O iki tol einu ieškot daugiau autorės darbų.