Kūrybos rinktinė. „Lietuvių literatūros lobynas XX a.“

Į XX amžiaus Lietuvių literatūros lobyno skrynią iškalbiu pavadinimu „Laikų griūty“ dedama ir stiprioji Broniaus (Bronislovo) Krivicko (1919–1952) rezistencinės poezijos dalis.

Rezistencinė poezija – nelengvas mąstymo apie kūrybą ir jos suvokimo išbandymas. Žvelgdami atsainiu ar kokios griežtesnės teorinės nuostatos žvilgsniu, galime joje ir neaptikti to, ką atpažintume kaip poeziją. Reikia tinkamos prieigos, vertinimo būdo, kalbos.

Knyga „Laikų griūty“ užbaigiama Broniaus Krivicko apmąstymais „Apie laisvės kovą ir didvyriškumą“ (1952). Akcentai: ateities istoriką stebins vergijos baisumas ir žiaurumas. Bet dar labiau, kad lietuvių tauta po šios vergijos jungu sugebėjo ne tik nesuklupti, bet ir kovoti.  Poetas drąsiai kėlė patį skaudžiausią klausimą: „Labai galimas dalykas, kad nesipriešinimas pavergėjui mūsų tautai būtų buvęs mažiau nuostolingas negu pasipriešinimas. Bet ar tauta galėjo nesipriešinti ir kodėl ji priešinos“?

Ar gali būti taip, kad į neatsakomus klausimus patikimiausiai ir atsakinėja poezija? Bronius Krivickas savo atsparos poezija tai tvirtina.