Laimė slidi kaip ungurys. Šveicarai įsitempę, bet laimingi. Tailandiečiai atsipūtę, bet laimingi. Islandams džiaugsmo teikia nusigėrimas iki žemės graibymo. Moldavams viskas – vien kančia. Gal indų protas ir gali suvirškinti tokias prieštaras, bet manasis – ne. Skambinu vienam iš žymiausių laimės tyrinėtojų Johnui Helliwellui. „Viskas labai paprasta, – sako jis. – Į laimę veda daug kelių.“ Žinoma. Ir kaip galėjau apie tai nepagalvoti? Tolstojus veikiausiai apsivertė kape. Visos nelaimingos šalys panašios, o tos, kurios laimingos – laimingos kiekviena savaip.

Laimės geografija – kelionių eseistikos, psichologijos, mokslinių studijų ir humoreskos dėlionė – skraidina skaitytoją nuo Amerikos iki Islandijos, nuo Šveicarijos iki Indijos, nes knygos autoriui – bambekliui iš prigimties – maga suprasti, kas ir kodėl reiškia laimę skirtingose pasaulio šalyse. Ar šveicarai laimingesni, nes gyvena demokratiškiausioje pasaulio šalyje? Ar Kataro piliečius džiugina maudynės naftos piniguose? Ar Butano karalius – tikras vizionierius, pasiūlęs skaičiuoti nacionalinės laimės indeksą?

Prityręs JAV radijo ir žurnalistikos vilkas Ericas Weineris, negailėdamas sąmojo ir intelektualių įžvalgų, atsako į šiuos bei kitus klausimus; ir melancholikui, ir amžinam laiminguoliui atveria įdomesnių kelionių krypčių ir saulėtesnio požiūrio horizontus.

Iš visų mano aplankytų vietų ir visų sutiktų žmonių dažniausiai prisimenu vieną: Karmą Urą, vėžį įveikusį Butano mokslininką. „Nėra tokio dalyko kaip asmeninė laimė, – sakė jis man. – Laimė visu šimtu procentų priklauso nuo santykių.“ Tada nesureikšminau šių jo žodžių. Pamaniau, norėdamas pabrėžti mintį jis kiek sutirština spalvas, neva santykiai su kitais žmonėmis yra svarbesni, nei mums atrodo. Tačiau dabar suprantu: Karma turėjo galvoje kaip tik tai, ką ir pasakė. Mūsų laimė yra visiškai priklausoma nuo kitų žmonių: šeimos, draugų, kaimynų ir darbo kabinetą tvarkančios moters, kurios beveik nepastebime. Laimė nėra nei daiktavardis, nei veiksmažodis. Ji – jungtukas. Jungiamasis audinys.