Po maratono prie ekranų vaikai tarsi praranda kibirkštį – kūrybiškumas blėsta, sunku susikaupti, o nuotaikos tampa kaip amerikietiški kalneliai. Jie vis rečiau išbėga į lauką, pamiršta laisvus, vaizduotės kupinus žaidimus, nebemoka užmegzti nuoširdaus ryšio su kitais žmonėmis, o virsta pasyviais skaitmeninio turinio vartotojais. Atrodo, kad kovojame su milžiniška jėga, kuri stipresnė už mūsų pačių valią. Juk bandome suvaldyti produktus, kurių kūrimui ir tobulinimui išleisti milijardai dolerių, kuriuos šlifavo gausybė programuotojų, siekdami vienintelio tikslo – kuo ilgiau prikaustyti mūsų dėmesį.

Tačiau neužtenka atimti įrenginius - vaikams reikia pasiūlyti kažką geresnio jų vietoje. Tėvai negali ir neturi tapti vaikų linksmintojais. Tyrimai rodo, kad kokybiškiausias žaidimas yra toks, kokį susigalvoja patys vaikai.

Mums nereikia „išradinėti dviračio“. Katherine Martinko knygoje „Laisva nuo ekranų vaikystė“ rasite kūrybingų sprendimų, kaip kitos šeimos suvaldė technologijas, sukūrė aplinką, kurioje tarpsta laisvi vaikų vaizduotės žaidimai, susigrąžino vaikus į šeimą ir kiemą ir įkvėpė juos žaisti gyvai.

Tikrame, o ne skaitmeniniame pasaulyje augantys vaikai vystosi natūraliai, laisvai ir visapusiškai. Jie ugdo svarbiausius gyvenimo įgūdžius, stiprina sveikatą, emocinį atsparumą ir kuria tikrus, šiltus prisiminimus, kurie lydi visą gyvenimą. Skaitmeninė vaikystė gali atrodyti patogi ir įdomi, tačiau ji dažnai atima iš vaikų tai, kas svarbiausia – tikrą, pilnakraujį gyvenimą.