„Laikinoji autonominė zona“ – vienas garsiausių XX a. kultūrinių manifestų. Jo atsiradimą lėmė ne tik 1968-ųjų protestai prieš Vietnamo karą, žmonių tarpusavio susvetimėjimą ir vartojimo kultūrą, ne tik naujų pasipriešinimo erdvių atsiradimas, bet ir psichodelinė revoliucija – suvokimas, kad įmanoma atrasti naujų pasaulio pažinimo būdų, dar nepatirtų jutimų, ugdyti kitokį sąmoningumą.

Knygos autorius Hakimas Beyʼus (tikrasis vardas – Peteris Lambornas Wilsonas) ilgai domėjosi įvairiomis dvasinėmis praktikomis, daug keliavo po Rytų šalis, svaiginosi ir meditavo. Šioje knygoje kultūriniai ir istoriniai tyrinėjimai susilieja su aršia įsitvirtinusių institucijų kritika, kviečiama džiaugsmingai ir dekadentiškai eksperimentuoti peržengiant tradicinės moralės ribas.
Nors laikinosios autonominės zonos samprata dažnai taikoma kalbant apie alternatyvias erdves ir galios bei kontrolės atsisakančias bendruomenes, eksperimentuoti esame kviečiami visi – visi, kurie trokštame nors trumpam išlaisvinti savyje slypintį laukinį ir tapti nesuvaldomi.